Dėl krizės kalti smulkūs verslininkai? Atimkime iš sukčių milijardą

Laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. I.Šimonytė, o vėliau ir kiti valdantiesiems priklausantys politikai rado pinigų. Ne litą ir ne du, ir net ne milijoną. Milijardas litų tiesiog voliojasi po kojomis – reikia tik pasilenkti ir jį paimti.

 

Kad tai pavyks padaryti, jau netiesiogiai patvirtino ir Vyriausybė, iš anksto suplanuodama milijardo litų deficitą kitų metų valstybės biudžete.

Bjaurieji šešėlinės ekonomikos verteivos nagais ir dantimis įsikibo į nedorai uždirbtus pinigus ir niekuo gyvu neketina su jais atsisveikinti.

Norėčiau ploti valdantiems, kurie stojo į nelygią kovą su kontrabandininkais, mokesčių nemokėtojais ir biudžeto grobstytojais, tik manęs neapleidžia mintis, kad visa tai mes jau metėme. Deja vu? Tikrai būčiau laimingas, jei tai nepasitvirtintų.

Puikiai prisimenu – tuomet Lietuvos ekonomika išgyveno ne geriausius laikus. Tuomet Vyriausybės vadovas irgi buvo solidžiai pliktelėjęs. Tuomet šalį irgi valdė konservatoriai. O svarbiausia – tuometinė valdžia irgi skelbė trūkstamų pinigų ieškosianti  „šešėlyje“ .Ar rado? Ar ieškojo? Ar ketino ieškoti?

Jūs turbūt jau supratote, kad nūdienių aktualijų aptarimas neįmanomas be aliuzijos į Gedimino Žiauriojo valdymo laikus (taip buvo dažnai vadinamas G.Vagnorius „antrojo premjeravimo“ metu). Kodėl kaip tik jį prisiminiau išgirdęs apie Šimonytės „atradimą“? Todėl, kad kaip tik tą laikotarpį galime laikyti administracinio susidorojimo su privačia iniciatyva pradžia.

1996 m. Lietuvoje jau iš esmės buvo užbaigtas pirminio kapitalo kaupimo etapas. Nuo tarybinių laikų likusios pramonės įmonės jau buvo atitekusios naujiems savininkams arba skaičiavo savo paskutines egzistavimo dienas. Spalvotųjų metalų srautas mažėjo, gauti pinigai būdavo aktyviai investuojami į legalų verslą, o indėlininkų pinigai iš finansinių piramidžių (ko gero, niekas nesiginčys, kad praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje bankrutavę bankai buvo klasikinės finansinės piramidės) buvo ne tik surinkti, bet ir jau sėkmingai pradanginti.

Jau atsirado turtingų ir labai turtingų piliečių (be abejo, Lietuvos masteliu), kurie galėjo viešai parodyti savo turtą ir noriai tai darė nesibijodami „berniukų“. Su „berniukais“ dalintis jie jau nebenorėjo, nesvarbu, kad juos iki šiol kvietė į pagalbą kiekvieną kartą, kai reikėdavo „spręsti problemas“. Buvo suprasta, kad geriausias „stogas“ yra valdžia, kuriai padedant galima ir su konkurentais susidoroti, ir prie šalies pinigų kelią rasti.

Tuometinė valdininkija (beje, tada tarybinė nomenklatūra galutinai suaugo su naujosios kartos valdininkija) greitai perprato žaidimo taisykles. Lietuva iš esmės nematė reiderių užgrobiamų pelningų verslo įmonių, bet tik todėl, kad buvęs valstybinių įmonių turtas labai sklandžiai perėjo į suinteresuotų grupuočių rankas ir „jėgos centrai“ ganėtinai greitai pasirūpino savo dominavimo užtikrinimu bei apsauga nuo galimų konkurentų. Būtent tuomet „kišeninės valdininkijos“, galinčios formaliai veikti įstatymų rėmuose, vaidmuo tapo svarbesnis už „berniukų“ vaidmenį. Būtent tuomet susiformavo praktika, kada verslininkai būdavo baudžiami remiantis ministro įsakymu, vietinės valdžios ar verslą reglamentuojančios institucijos aktu, nors įstatymai ir vyriausybės potvarkiai to nedrausdavo.

Rašydamas „verslininkas“, pirmiausią turiu omenyje asmenį, kuris kuria kažką nauja ir vertinga. Ko gero, sunku pavadinti verslininku tą, kuris tiesiog nusavino tarybiniais laikais jam vadovauti patikėtą įmonę ir, užvaldęs net kelias įmones, supjaustė įrengimus ir susikrovė turtą tiesiog pardavęs metalą (vėliau – pastatus ar žemę).

Nuostatą, kad verslininkas yra sukčius, iš dalies sąlygojo Vagnoriaus vykdyta politika. Turbūt daug kas pamena, kad Lietuvos ekonomikai buksuojant dėl Rusijos krizės ir tos pačios mūsų valdžios veiksmų, spauda mirgėte mirgėjo antraštėmis apie milijonus besikraunančius „gariūnininkus“ ar su languotais krepšiais į Turkiją ar Kiniją važinėjančius „krepšininkus“.

Neabejotina, kad tarybiniais laikais vyravusi nuostata, jog „spekuliantas“ nėra toleruotinas visuomenės narys, o ir vėlesnis „gariūninis“ laikotarpis, kuomet vieni atlyginimą gaudavo dulkių siurblių žarnelėmis, o kiti jau galėdavo važinėtis uždirbtais „aštuntukais“, palaikė visuomenėje anuometinį „kryžiaus žygį“ prieš smulkų verslą. Galima numanyti, kad tokią nuostatą palaikančiųjų pakaktų ir šiandien. Tereikia paskaityti kai kuriuos internetinių komentatorių pasisakymus, kad suvoktum, jog labiausiai nekenčiama verslininkų grupė toji, kuri yra šalia.

Prieš sugrįždamas prie pagrindinės temos, norėčiau prisiminti atvejį iš savo asmeninės patirties. Prieš dešimtmetį dirbau gamybinėje įmonėje ir puikiai pamenu, kaip lietuviškus gaminius tekdavo sertifikuoti Estijoje vien dėl to, kad už tą patį dokumentą estai prašydavo aštuonis kartus mažesnio mokesčio. Taip lietuviškos kilmės produktai tapdavo estiškais. Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad sertifikavimas tapo vienu pirmųjų naujų konkurencinės kovos būdų, kurį pasitelkus (jį pasitelkti gali tik tas, kuris artimas tam, kas sertifikuoja) buvo patogu eliminuoti galimus konkurentus.

Anuomet prasidėjusi sertifikavimo bakchanalija tęsiasi ir šiandien. Pavyzdžiui, prieš metus vienam cemento gamintojui stengiantis žūtbūt užkirsti cemento importą iš Baltarusijos, buvo pasitelkta valstybinė institucija, kurios darbuotojai pirmiausia surašė baudų aktus smulkiems prekybininkams, kurie pirko baltarusišką cementą iš stambių didmenininkų maišuose, pažymėtuose tų didmenininkų prekiniais ženklais. Į klausimą, kodėl baudžiami smulkieji, o ne stambieji prekybininkai, buvo atsakyta: „Tokie įstatymai“. O į klausimą, kodėl vis tik nėra tikrinami didmenininko sandėliai, buvo atrėžta: „Jie mūsų neįsileidžia“. Sakysite, smulkmena? Tačiau realus gyvenimas ir yra smulkmenų visuma. Kai „atsitiktinės“ smulkmenos pasikartoja dešimtys ir šimtus kartų, galima teigti, kad turime reikalą su sistema.

Ko gero, pirmą kartą sutiksiu su LLRI (teatleidžia mane kairiųjų pažiūrų skaitytojai), nuolat teigiančiu, kad šiandien Lietuvoje verslo sąlygos nepakankamai liberalios, valstybės reglamentavimas – pernelyg griežtas, o privati iniciatyva slopinama. Tiesa, drakoniški apribojimai, smulkmeniškas reglamentavimas ir pernelyg sudėtingos procedūros labiausia liečia smulkųjį ir vidutinį verslą. O štai stambiam verslui, kuris nuo Gedimino Žiauriojo laikų turi išskirtines sąlygas, gyvenimas pernelyg geras. Taigi, nors ir pritariu LLRI, tačiau mūsų pozicijos iš esmės skiriasi.

Šių dienų realybė tokia, kad nepaisant pakankamai didelio lietuvių verslumo, mes nebeturime net to, ką turi estai. Susidūrus su „tvarkos sergėtojais“ iš dešiniųjų stovyklos, nuolat tenka atsakinėti į klausimus, kaip gali veikti įmonės, jei jų veikla nebūtų reglamentuojama vienodai, nepriklausomai nuo įmonės dydžio, veiklos rūšies ar įmonės statuso. Bet koks skirtingas rinkos dalyvių veiklos reglamentavimas neva iškraipo rinką ir skatina šešėlinį verslą.

Skaičiuojant mokesčius, tenkančius visoms įmonėms, visuomet kalbama apie pelno mokestį, mokesčius, susijusius su darbo jėga, ir pan. Tai iš esmės teisinga, tačiau yra daugybė rinkliavų, kurios nėra įvardintos kaip mokesčiai, tačiau yra lygiai tokios pat privalomos, kaip ir „didieji“ mokesčiai. Privalomai apmokestinamų „paslaugų“ spektras labai platus: nuo kasos aparato priežiūros iki įvairių „ekologinių“ rinkliavų (mokesčių). Beje, bausmės už netinkamai įvykdytas „antraeiles“ prievoles dažniausiai yra didesnės nei už netinkamai sumokėtus ar deklaruotus pagrindinius mokesčius. Blogiausia, kad tokių rinkliavų mokėjimą prižiūri institucijos, kurios pačios nelabai gali paaiškinti, kaip tinkamai sumokėti jų pačių kuruojama mokestį ar rinkliavą.

Dabar užduokime sau paprastą klausimą – kaip vertinti išlaidas, išleistas seminarams, konsultacijoms ar samdytai specializuotai įmonei, kuri padeda išspręsti valstybės sukurtą mokesčių politikos rebusą? Laikausi nuomonės, kad tokios išlaidos yra lygiai tokie pat mokesčiai. Mes galime juos pavadinti, pvz., antriniais, tačiau esmės tai nesikeičia. Kuomet sakoma, kad bendras mokesčių bei rinkliavų dydis yra vienodas ir mažai kaimo parduotuvei, ir dideliam prekybos centrui, o daugelio nepagrindinių mokesčių ir rinkliavų dydis dažnai fiksuotas, tada leiskite paklausti – kam verslo sąlygos iš tikro yra diskriminacinės?

Teko matyti, kaip veikia smulkios įmonės Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, teko kalbėtis su mokesčius administruojančioje JAV institucijoje dirbančiu lietuviu, teko skaityti Ispanijoje taikomą smulkaus verslo skatinimo planą, skirtą atsiliekantiems regionams, Visur radau vieną bendrą dalyką. Visur požiūris į smulkų verslą iš esmės prieštarauja mūsų „laisvarinkininkų“ diegiamai minčiai apie būtiną smulkmenišką „lygybės“ išsaugojimą tarp įmonių.

Anglijoje gyvenantis lietuvis džiaugėsi, kad atidaręs nuosavą autoservisą, pirmus metus jis nemokėjo mokesčių, o kuomet atėjo laikas pildyti pirmuosius dokumentus (samdyti buhalterio, kaip Lietuvoje, ten nereikia), pas ji atvyko pareigūnas ir padėjo viską atlikti tinkamai. Kolega iš Vokietijos pasakojo, kad pradėjęs nedidelę gamybą, iš specialaus vietinės savivaldybės fondo gavo beprocentę paskolą įrangai. Galima iš tiesų paminėti daug teigiamų pavyzdžių, bet visi tie pavyzdžiai bus ne iš mūsų šalies gyvenimo.

Smulkios įmonės ir savarankiškai dirbantys asmenys Vakaruose užtikrina socialinį stabilumą. Puikiai suvokiama, kad sunaikinus smulkų verslą, pailgės eilės prie socialinių pašalpų. Lietuva – puikus to pavyzdys. Pirmoji emigracijos banga kaip tik sutapo su smulkiojo verslo susitraukimo laikotarpiu, prasidėjusiu po Gedimino Žiauriojo „akcijų“. Antroji, dabartinė emigracijos banga irgi nėra vien pasaulinės krizės pasekmė. Statybų sektoriuje dėl rangovų (kurių nemažą dalį vis dėlto sudarė tyčiniai bankrotai) nemokumo žlugo ypač daug smulkių subrangovinių specializuotų įmonių, kurių darbuotojai susikrovė lagaminus.

Supratimas, kad lengvatos smulkiam verslui – tai ne privilegija, o normalus socialiai atsakingas elgesys, Lietuvoje taip ir neįsigalėjo. Atrodytų, reikia tik nueiti į artimiausią turgavietę ir pabandyti įsivaizduoti, kas bus, jei jos neliks. Tada tampa aišku, kad dauguma ten besidarbuojančių – tai potencialūs ilgalaikiai bedarbiai. Arba pamatyti, kas iš tikrųjų yra nedidelė statybos įmonė, ir suvokti, kad ją sužlugdžius šiandien, rytoj padaugės emigrantų. Tačiau mūsų šalies išrinktieji nemato, kas vyksta. O gal nenori matyti? Deja, antroji prielaida yra labiau tikėtina.

Nuolat stebint, kaip viešojoje erdvėje atsiranda iniciatyvos, siekiančios riboti smulkųjį verslą, galima atkreipti dėmesį į aiškų dėsningumą. Žiniasklaidoje pirmiausia pasirodo suinteresuotos stambios verslo grupuotes komentaras, paskui (arba tuo pat metu) – mums visiems žinomų ekspertų patarimai, na, o galiausiai – valdžios atstovo reakcija, stebuklingai sutampanti su stambaus verslo ar vadinamųjų ekspertų išsakyta nuomone.

Taip buvo prieš kelis metus pradėjus spaudimą verslo liudijimus turintiems, taip buvo keliskart diegiant apskaitos naujoves smulkiam verslui, galiausiai taip nutiko tos pačios Vilniaus Kalvarijų turgavietės atveju. Argumentacija visuomet būna panaši – nemokami mokesčiai, atimamas darbas iš „tikrų“ įmonių, prekiaujama kontrabandinėmis prekėmis.

Sunku pasakyti, kiek mokesčių iš tiesų nėra surenkama smulkaus verslo sektoriuje, tačiau prieš skaičiuojant pirmiausia vertėtų įvertinti stambaus verslo galimybes išvengti mokesčių. Apie visiškai sąžiningą būdą, kaip išvengti keliasdešimt milijonų mokesčių įsteigus neįgaliųjų įmonę, mes dar prisimename. Prisimename ir apie tai, kaip nupirkus iš savivaldybės turtą, vėliau vos nepavyko jo perkainuoti ir susigrąžinti tariamą permoką. Apie „karuselės“ schemas, kuomet prekės keliskart fiktyviai perparduodamos susijusioms įmonėms, o tikrasis pelnas nusėda kažkur už Lietuvos ribų, ko gero, irgi dažnas yra girdėjęs.

Tuzinas smulkių pažeidimų neprilygsta net ir vidutinei operacijai, atliktai pasitelkus „karuselės“ schemą. Maža to, žinant įstatymų painumą, verslą kontroliuojančių institucijų nerangumą ar kompetencijos trūkumą, galima drąsiai abejoti, ar iš tiesų visi pažeidimai, nustatyti smulkiose įmonėse, iš tiesų buvo. Gintis teismuose, ypač nuo nedidelių nuobaudų, dažnai nesiryžtama. Nenoras bylinėtis su vietos valdžia ypač pastebimas rajonuose, kur nuo seno įsigalėjo taisyklė, kad svarbiausius vietinius postus (nuo architekto ir vietinio policijos komisariato vadovo iki mero) užima tarpusavyje susiję asmenys.

Nenorėčiau pasirodyti pernelyg didelis pesimistas, tačiau iš pokalbių su kolegomis ar iš to, ką tenka skaityti viešoje erdvėje, stiprėja įsitikinimas, kad Lietuva jau peržengė tą slenkstį, už kurio verslo savireguliacija vien tik pagal rinkos dėsnius jau tampa neįmanoma. Tiesa, mes šiuo požiūriu nesame unikalūs. Palanki smulkiai privačiai iniciatyvai aplinka Vakarų valstybėse atsirado toli gražu ne iš karto.

Visos kapitalistinės valstybės pradiniame savo raidos etape sparčiai judėjo monopolijų link – tokia kapitalizmo raidos taisyklė. Kuomet jos jau nebegali augti šalies viduje, jos peržengia sienas. Viskas baigiasi arba eiline krize, jei monopolija išsemia visus resursus ir negali užtikrinti augimo šalies viduje, arba stambių kapitalo grupių susidūrimu už šalies ribų, kuris gali lengvai virsti karu.

JAV krizė, dažnai vadinama Didžiąja Depresija, tapo postūmiu šalies privačios iniciatyvos  laisvėjimui. Paradoksalu, tačiau tuometinis JAV prezidentas Rooseveltas, tuometinių stambiųjų kapitalistų kaltintas dėl „socialistinių metodų“, atliko didžiulį darbą privačios iniciatyvos laisvei užtikrinti. Antimonopoliniai (antitrestiniai) JAV įstatymai jau pusšimtį metų kuo puikiausia veikia. Kartu su labai atlaidžiu požiūriu į smulkiųjų rinkos dalyvių  „nuodėmes“ ir gerokai paprastesne nei Lietuvoje mokesčių administravimo sistema, tai sukūrė šalies stabilumo garantą ir tikrąjį JAV pilietinį „stuburą“ , kurį sudaro smulkūs savininkai.

Tie patys procesai vyko ir Vakarų Europoje, kuri po II-ojo Pasaulinio karo turėjo du kelius – arba judėti stambaus kapitalo ir smulkios privačios iniciatyvos balanso link, arba susitaikyti su ateityje neišvengiama komunistinio ekonomikos modelio perspektyva.

Norėdami Lietuvoje bent iš dalies pasiekti pusiausvyrą tarp stambaus kapitalo ir smulkios privačios iniciatyvos, neabejotinai privalome kalbėti apie tikslinį ūkio šakų demonopolizavimą ir mokestinės sistemos pertvarkymą taip, kad pagaliau įsigalėtų progresyvinių mokesčių principas (šiuo metu didžioji dalis mokesčių į Lietuvos biudžetą surenkama iš smulkių ir vidutinių įmonių). Pirmuoju atveju rinkoje atsirastų naujos nišos, kurias galėtų užpildyti smulkūs žaidėjai, antruoju smulkus žaidėjai galėtų sukaupti didesnius išteklius ir panaudoti juos plėtrai.

Kitas svarbus veiksmas – sukurti aiškią valstybės programą smulkaus ir vidutinio verslo atžvilgiu, kuomet būtų aiškiai suvokiama, kokia smulkiojo verslo dalis yra socialiai svarbi ir perspektyvi. Kaip socialiai svarbaus smulkiojo verslo pavyzdį paminėčiau smulkiausius prekybininkus ar paslaugų tiekėjus, dirbančius pagal verslo liudijimus, kurie išlaiko save bei savo šeimas ir papildomai neapkrauna socialinės paramos sistemos. Nereikia kurti vis naujų kliūčių šiems smulkiesiems verslininkams, priešingai, reikia juos pagaliau atleisti nuo daugelio nereikalingų prievolių.

Norint užtikrinti šalies raidos stabilumą, reiktų taikyti lengvatas (nuo laikino atleidimo nuo mokesčių iki tikslinių kreditų) smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kad šios užimtų verslo nišas ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Prie pastarųjų priskirčiau ne tik gamybines įmones, bet ir IT ar paslaugų įmones. Smulkųjį verslą reikia išlaisvinti nuo pernelyg išsiplėtusios kontroliuojančių institucijų savivalės ir tarpusavyje prieštaraujančių įstatymų.

Atrodytų, tai nėra daug, o tie du žingsniai nėra joks atradimas. Smulkiojo verslo rėmimo modelis jau sėkmingai veikia ne tik Skandinavijos šalyse, bet ir klasikinio anglosaksų kapitalizmo valstybėse. Deja, mes kol kas matome, kaip Lietuva sėkmingai juda visiškai kita linkme. Atgal... į XIX amžių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Ar tikrai visos bobos kekšės, o visi vyrai – asilai?
    Ar tikrai visos bobos kekšės, o visi vyrai – asilai?

    Žinote, kaip lengvai atskirti išmintingą žmogų nuo, na, ne tokio išmintingo? Išmintingo žmogaus nuomonėse ir įsitikinimuose kur kas mažiau absoliutinimo, žodžių „visada” ir „niekada”, nuodėmių ir nuopel...

  • Telemundo presenta. Yerushalayim
    Telemundo presenta. Yerushalayim

    Advento proga geopolitinio serialo scenarijaus autoriai žiūrovams pateikė net du netikėtus posūkius, kurie galbūt net nustelbs dabar madingus "Sostų karus" ("Game of Thrones", 2011) ir privers laukti naujų serijų. Kalbame apie Tarp...

    7
  • Beieškant vaizduotės prasmės
    Beieškant vaizduotės prasmės

    Vienoje interneto svetainių aptikau teiginį: "Vaizduotė – tikrovę pertvarkančio atspindėjimo procesas." Iki šiol maniau, kad vaizduotė yra paslaptingas žaidimų laukas, kurį kontroliuoju aš, o po Kauno fotografijos galeri...

    1
  • „Brexit“ ir suvereniteto susigrąžinimo iliuzija
    „Brexit“ ir suvereniteto susigrąžinimo iliuzija

    Briuselyje vyksta tradicinis Europos Sąjungos (ES) valstybių ir institucijų vadovų susitikimas. Kaip kvietime į jį pastebėjo Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, tai pirmas po ilgesnės pertraukos ne krizės sąlygomis vykstantis s...

  • Giliai įkvepiame ir iškvepiame, atsipalaiduojame
    Giliai įkvepiame ir iškvepiame, atsipalaiduojame

    Mieli kolegos, diskutuojame, ar reikia mums Lietuvos sveikatos mokslų universiteto saulės. Įrodyta, kad priimant svarbius sprendimus svarbu būsimų įvykių vizualizacija. ...

  • Apskaičiuota avantiūra
    Apskaičiuota avantiūra

    Pinigai mėtėsi po kojomis, bet niekas jų nepakėlė. Kol galiausiai kuklaus provincijos krepšinio klubo vadovai nutarė surizikuoti. Ėmė ir pasiūlė sutartį skandalingiesiems broliams Ballams. Jau pirmosiomis dienomis ėmė aiškėti, kad t...

  • Piliakalnių vargai dėl kirčio
    Piliakalnių vargai dėl kirčio

    Naujosios sudėties Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ketvirtadienį pasiūlė pakeisti daugiau kaip 10 metų galiojusias ankstesnės komisijos rekomendacijas ir kai kurių žodžių kirčiavimą. Pavyzdžiui, geriau kirčiuoti nebe hèrcogienė ar...

    1
  • ES ruošiasi ir mažėti, ir stiprėti?
    ES ruošiasi ir mažėti, ir stiprėti?

    Nors karšta paskutiniųjų dienų tema dar vis yra JAV prezidento siūlymas pripažinti Jeruzalę kaip Izraelio sostinę, daug spaudos dėmesio vėl sulaukia ir Europa. Joje vyksta ne tik sunkios skyrybos, bet taip pat girdėti ir stiprūs balsai už da...

    1
  • Emigracija kaip lietuvio laisvės išraiška
    Emigracija kaip lietuvio laisvės išraiška

    Labai tikiuosi, kad emigrantai jau pradėjo savo kalėdinį užvažiavimą. Daugeliu požiūrių šis komentaras skirtas būtent jiems. ...

    4
  • Naujos kartos melagingos naujienos
    Naujos kartos melagingos naujienos

    Žalingi gandai yra politinio karo ginklas. Kremlius išmaniai jais naudojasi, kad mažintų pasitikėjimą ir sėtų nesantaiką. Tačiau tai, ką iki šiol regėjome – melagingų naujienų tinklalapiai, vogtos ir pakoreguotos informacijos n...

    1
Daugiau straipsnių