Berlyno sienos griuvimas: kaip A.Zuokas uždirbo 700 Vokietijos markių

Lapkričio 9 dieną minime dvidešimties metų Berlyno sienos griuvimo jubiliejų. Vokietijoje teko būti per visus įdomiausius to laiko įvykius, pinigų pasikeitimas, pasienio postų  atidarymas.

Buvau net garsiajame “Pink Floyd” koncerte prie Berlyno sienos ir niekada nepamiršiu to įspūdžio bei 300 000 minios džiaugsmo ir entuziazmo.

Sienai griuvus, nusprendžiau apžiūrėti kaip atrodo ,,Vakarai”,  Vakarų Vokietija. Nors formaliai dar rankose turėjau tik Sovietų sąjungos pasą ir reikėjo vizos, bet drąsiai autostopu nukeliavau į Hamburgą, kuriame porą savaičių dirbau padavėju (daugiau indų tvarkytoju) lauko kavinėje.

Miegojau geležinkelio stotyje ar parke netoli jos. Maistas kainavo mažai, nes turėjau konservų iš Lietuvos, o pietus gaudavau alaus bare. Per tą laiką uždirbau apie 700 Vokietijos markių ir labai norėjau nusipirkti automobilį.

Susiradau naudotų automobilių aikštelę ir jos savininkui pasakiau esąs vargšas studentas iš Lietuvos, turintis tik tiek ir tiek pinigų, bet labai norintis automobilio. Vokietis sutiko man parduoti seną “Ford Granada” – didžiulį stilingą ir keistai rudos spalvos automobilį.

Bėda buvo ta, kad iki šiol niekada nebuvau vairavęs automobilio mieste, teko važinėti ,,gaziku” laukais armijoje, o kas svarbiausia – neturėjau net vairuotojo pažymėjimo. Kukliai paprašiau vokiečio išvairuoti automobilį iš jo aikštelės, tačiau gavęs pinigus, jis tik numojo ranka ir pasakė neturįs tam laiko. Kaip iš tos aikštelės išvažiavau ir kaip važiavau mieste net neprisimenu. Netrukus pastebėjau, kad mano automobilis rūksta, o vokiečiai vairuotojai pypsi man iš visų pusių ir šaukia: ,,degi, degi, gaisras…” Staigiai pasukau į šoninę gatvę, sustojau, nors ne ką apie automobilius išmaniau, bet patikrinęs supratau, kad baigėsi variklio tepalai.

Teko pėstute grįžti į aikštelę, kurioje pirkau automobilį, ir net už 50 markių nusipirkti tepalo. Bet tuo mano nuotykiai nesibaigė, nes automobilį reikėjo užregistruoti policijoje (nekalbant apie tai, kad iki jos tiesiog reikėjo nuvažiuoti), kur paaiškėjo, kad dokumentų sutvarkymas kainuos dar kelis šimtus markių, kurių aš neturėjau.

Tad palikau savo pirkinį policijos aikštelėje, pakeleivingomis mašinomis grįžau pas draugo mamą Rytų Vokietijoje, pasiskolinau pinigų, grįžau pasiimti savo automobilio ir taip parvairavau jį į Lietuvą. Pardaviau už berods 30 tūkst. rublių, tuomet tai buvo dideli pinigai: užteko ir skolą atiduoti, ir draudimo išlaidas padengti, ir nedidelį butą Antakalnyje nusipirkti.