Baltoji Vizbaro pilaitė negali būti galutinai sunaikinta

Šių metų balandžio 26 dieną dalyvaudami Kauno architektų protesto akcijoje prieš Kultūros paveldo departamento specialistų vykdomą politiką Kauno mieste, atsitiktinai sužinojome, kad yra ketinama neatstatomai sunaikinti (griaunant) dar vieną nepriklausomos Lietuvos laikinosios sostinės architektūrinio kraštovaizdžio simbolį – baltąją Vizbaro pilaitę – iškilaus Kauno inžinieriaus-architekto Felikso Vizbaro (1880-1966) privatų gyvenamą namą.

„Vizbaro pilaitė" – šią sąvoką dešimtmečiais žinojo tūkstančiai kauniečių. Inžinieriaus F.Vizbaro gyvenamas namas buvo suprojektuotas ir pastatytas ant Žalio Kalno atragio dar pirmajame atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetyje,1923 metais, kai šalia dar nebuvo įrengti  akmeniniai Kauko laiptai. Jis buvo matomas iš daugelio  Kauno vietų. Vizbaro pilaitės baltas romantiškas siluetas su bokšteliu gražiai išryškėdavo šlaito žalumos ir dangaus fone. Vasario 16-ąją bei kitų valstybinių švenčių metu tautinė vėliava suplevėsuodavo ne vien ant aukšto bokštelio stiebo, bet ir pats bokštelis pasipuošdavo trispalvėmis.

Baltoji Vizbaro vila, kaip ją dar vadino nepriklausomos Lietuvos spauda, be abejo, – vienas svarbiausių Kauno miesto kultūrinių simbolių, charakteringas miestovaizdžio, atminties ženklas. Ilgainiui šis laikinosios sostinės simbolis daugelio miestiečių šnekamojoje kalboje tapo tarsi miesto geografiniu orientyru: „Ties Vizbaro pilaite“,“susitiksime netoli  Vizbaro pilaitės“ sakydavo kauniečiai, ir visi suprato, ką tai reiškia. Baltoji Žaliakalnio pilaitė jau prieškario laikais tapo neatsiejamu Kauno, kaip veržlaus Europos metropolio, miestietiškos kultūros žymeniu, tautinio, kultūrinio, ekonominio Lietuvos atgimimo archetipu.

Kauno miesto Statybos skyriaus vedėjo inžinieriaus F.Vizbaro bei jo žmonos Olimpiados Graudinaitės-Vizbarienės namuose lankydavosi ne vien jų šeimos artimas draugas kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas, tapytojas Kajetonas Sklėrius, bet ir daug kitų iškilių laisvos Lietuvos kultūros, politikos ir visuomenės elito atstovų. 1933 metais, mirus Vaižgantui, F.Vizbaras savo gero šeimos draugo atminimo įamžinimui perstatė šalia pilaitės kieme stovėjusį vieno aukšto mūrinį namuką į dviejų aukštų bendrabutį neturtingiems Vytauto Didžiojo universiteto studentams ir pavadino jį mirusio rašytojo vardu.

Kai Lietuvą okupavo komunistai, buvęs Lietuvos Respublikos valstybinių sienų (su Latvija) nustatymo komisijos pirmininkas, buvęs Kauno miesto Statybos skyriaus vedėjas suprato, kad ir jis gali tapti viena pirmųjų Raudonojo teroro aukų ir pasinaudodamas proga 1940 metais išvyko į Vokietiją, kur ir mirė 1966 metais.  Net kapas neišliko Miuncheno kapinėse. Žinoma tik vieta, kur jis palaidotas.  Kai per Dresdeno bombardavimą kartu su savo vyru (Vengrijos diplomatu) ir jų vaiku žuvo F.Vizbaro įdukra O.Vizbar, kurią visi artimieji vadino Lialia, pilaitė liko ne tik be šeimininkų Vizbarų, bet ir be potencialių paveldėtojų.

Kaip jiems įprasta, iš individualaus, originalios architektūros gyvenamo namo bei šalia buvusių statinių bolševikai padarė „komunalką“ – įrengė apie 20 butų „socializmo statytojams“ tarybų Lietuvoje.

„Išvystyto socializmo“ laikotarpiu, 1981 m., Vizbaro pilaitė pagal architekto A.Sprindžio projektą buvo rekonstruota į tuo metu žinomą „Kauko“ kavinę, išlaikant pagrindinius pastato tūrius bei dalį išorės architektonikos. Kavinė buvo mėgiama kauniečių ir dėl nuostabaus Kauno naujamiesčio vaizdo, atsiveriančio iš visiems prieinamos terasos. Nors po rekonstrukcijos Vizbaro pilaitė apaugo abejotinos vertės architektūrinio dekoro elementais (pavyzdžiui, gana įtartinai atrodė tas rutulys ant bokšto viršūnės) ir naujais priestatais, bet vis dar buvo išlaikytas šioks toks tęstinumas. „Kaukas“ praturtino Kauno lankytinų vietų sąrašą bei Kauno miesto istoriją.

Visi, ne vien Europos miestai, turintys panašius paveldo objektus, juos saugo ir jais didžiuojasi,  ir tai turtina tų miestų istoriją. O mes vis dar elgiamės priešingai – barbariškai juos griaudami. Prisiminkime, kad ir Laisvės alėjos kavinių, kino teatrų naikinimo istorijas. Kur dabar garsioji Konrado kavinė, kurios net sovietinė okupacija nesugebėjo sunaikinti? Kur „Metropolis“,  „Versalis“?

Dabar legendinis Kauno statinys visai apleistas, griūvantis, bet yra išlikę vizualiai svarbiausios pastato dalys: rotonda su antro aukšto terasa, bokštelio kontūrai, frontono vieta ir t.t. Yra visos galimybės visiškai arba dalinai atstatyti baltąją Vizbaro pilaitę. Juo labiau kad yra išlikę fotonuotraukos ir tikslūs apmatavimo brėžiniai. Tačiau kai kurie mūsų „paminklosaugininkai“ vis ieško priekabių, kad tik kaip nors būtų galima ne atstatyti, bet nugriauti. Švelniai tariant – tai labai įtartina pozicija.

Kažkodėl atsakingi pareigūnai neįžiūrėjo pastato vertingųjų savybių. Net drįso autorių kaltinti kiču. Tačiau koks čia gali būti kičas, jeigu projektavo žinomas architektūros profesionalas.  Pilaitė yra greičiau laisva, savimi pasitikinčio inžinieriaus ir menininko improvizacija, puikiai jaučiant  proporcijų dėsnius bei ritmiką. Pakanka pažiūrėti vien į apvalių langų padėtį bokštelyje. Reikėtų atsižvelgti, kad projektuota buvo pačioje modernizmo pradžioje su žvilgsniu į romantizmą, ieškant ir originalaus tautinės architektūros stiliaus.

Šį F.Vizbaro pastatą yra būtina saugoti ateities kartoms nemažiau nei  to paties architekto projektuotą Kauno Centrinį paštą, „Pažangos“ rūmus, Ateitininkų sąjungos Centro valdybos pastatą.  O tikro kičo galima prisižiūrėti naujųjų neišprususių turtuolių privačių namų, pakelės restoranų, kaimo sodybų architektūroje.

Stebina ir tai, kad neseniai paskelbus architektūrinį  konkursą viename iš darbų buvo siūloma viską nušluoti ir vietoj jų statyti keletą tipinių daugiabučių penkiaaukščių dėžių. Matyt, toks sovietinis, t.y. primityvus ir bukas chuiveibiniškas mąstymas kaip kokia šmėkla mus dar persekios ilgai.

Manytume, kad sunaikinus šį tautinio architektūrinio paveldo paminklą bus ne tik negrįžtamai sužalota Kauno šlaitų įstorinė išklotinė, bet ir nuskurdinta Kauno dvasia. Baltoji inžinieriaus F.Vizbaro  pilaitė nuo jos pastatymo momento tapo daugiau nei fizinis, vertingas tautinės architektūrinis paminklas, bet taip pat ir metafizinis Kauno kultūrinio kraštovaizdžio kūnas – amžinųjų, bendražmogiškų, vertybių išraiška.

Iš dalies atstovaudami ne tik Kauno architektams, bet ir kauniečiams, neabejingiems savo miesto istoriniam paveldui, raštu kreipėmės į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vadovybę, reikalaudami kuo skubiau teisiškai apsaugoti bei, kaip įmanoma, tiksliau atstatyti pirminį šviesios atminties kolegos F.Vizbaro suprojektuotą pastatą. O nauja, šalia pilaitės derintina architektūra turėtų būti neaukšta ir neužgožianti šio svarbaus Kauno miesto paminklo.