Aušros vartai: paguoda sielai ir istorinė atmintis

Vilniuje visą šią savaitę vyksta Didieji Gailestingumo Motinos globos atlaidai. Tai ypatingos bažnytinės iškilmės, skirtos pagerbti Aušros vartų Dievo Motiną. 

Trunkančios oktavą, aštuonias dienas. O ši atlaidų tradicija radosi jau daugiau kaip prieš 300 metų.

Po sostinę ištikusios didelės nelaimės – siaubingo gaisro.

Tai aprašyta karmelitų vienuolio tėvo Hilariono 1761 metais išleistoje knygelėje, pavadintoje „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį“.

Skaudus Vilniaus istorijos puslapis; tėvas Hilarionas rašo: „1706 metų gegužės 18-ąją pagrįstai pelenų diena pavadintų kiekvienas, kuris tik išvystų Vilnių vos ne visą pelenais paverstą tą dieną, kurią Šventoji Dvasia ugniniais liežuviais savo apaštalus aplankė. Ugnis įsiplieskė per patį vidudienį netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios iš vieno apgailėtino namelio ir daugybę puikių namų, vienuolynų, Dievo šventovių sunaikino. Mūsų bažnyčią ir vienuolyną ugnis taip pat iš abiejų pusių užpuolė taip, kad ankštame, kaip ir dabar, kieme kai kurie mediniai statiniai supleškėjo. Bet kai tik iš Aušros vartų du vienuoliai, tėvas Zacharijas ir brolis Urbonas, stebėdamiesi, kad nejunta jokio sunkumo, Paveikslą išnešė ir padėjo bažnyčioje, tuoj pat ugnis nuo vienuolyno ir bažnyčios atlyžo. Tuo metu Švč. Motina kai kurių maldingų asmenų buvo regėta su didžiu spindesiu stovinti ant mūsų karmelitų bažnyčios.“

Nuo to atmintino įvykio kasmet gegužės 18 dieną prie Aušros vartų miestelėnai susirinkdavo pasidžiaugti stebuklingu miesto išgelbėjimu. Ir visą dieną čia linksmai grodavo orkestrai. Tačiau naujos miesto bėdos užgožė gražią pavasario šventę...

1735 metais pradėta švęsti Dievo Motinos globos šventę. Laikas jai buvo paskirtas lapkričio antrą savaitę. Įsisteigė Švč. Mergelės Marijos brolija, kuriai popiežius Klemensas XIV davė dvi privilegijas, suteikiančias atlaidus. Toli pasklido garsas apie Vilniaus šventę ir jos metu patiriamas dangaus malones. XIX a. viduryje vilniškis rašytojas Vladislovas Syrokomlė taip vaizdingai apibūdino šią Vilniaus tradiciją: „Aštuonias dienas bažnyčia ir gatvė pripildyta žmonių; vakarinė litanija, nepaisant blogo tuo metu oro, suburia kasdien po kelis tūkstančius maldininkų... Paskutinė diena ar veikiau paskutinis vakaras, kurį laikomi baigiamieji mišparai, mažai teturi panašių visoje krikščioniškoje Europoje. Visi Vilniaus gyventojai pabyra į gatves, užpildo bažnyčią, galeriją ir užlieja didžiulę erdvę prieš Aušros vartus, vos ne iki Rotušės aikštės. O visi vartai ir visa gatvė – gausiai iliuminuoti; regis, kad tos ugnys išreiškia širdžių visuotinį užsidegimą Tai, kurios globos šventę pažymi. Atlaidai baigdavosi iškilmingu Loreto litanijos atlikimu, kuriame dalyvaudavo geriausi solistai ir miesto orkestras.“

Įspūdingas aprašymas; taip ir norėtųsi tokios tradicijos sugrįžimo.

Kiekviena detalė Aušros vartų koplyčioje turi savo iškalbingą istoriją. Štai keletas tokių. Galerijos arkados langai buvo įstiklinti 1830 metais. Pinigų tam paskyrė grafienė Apolinara Pliaterienė, pati čia praleidusi daug žvarbių vakarų melsdama sveikatos sirgusiam sūneliui. Tebūnie šilčiau kitoms motinoms, ieškančioms koplyčioje paguodos...

Galerijos sienoje pastebėsime atminimo lentą žinomos Lietuvos bajorų giminės atstovui kunigui Vladislovui Mykolui Zalieskiui, kuris tolimoje Šri Lankoje, Kandžio mieste pastatydino Aušros vartų Dievo motinai dedikuotą bažnyčią. O mokslui paliko 30 tūkstančių atogrąžų augalų piešinių kolekciją ir šūsnį etnografinių aprašymų...

Didis Dievo Motinos stebuklas, kad buvo išsaugoti šie vieninteliai iš dvylikos miesto bokštų ir vartų. Sunku būtų įsivaizduoti istorinį Vilnių, kunigaikščių miestą, netekusį visiškai gynybinių statinių. Aušros vartai gi per ilgus šimtmečius tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Buvo laikai, kai to siekta bendrai... Ir mūsų ginklui prie Aušros vartų sekėsi puikiai. 1661 m. Lietuvos pulkai pro juos įsiveržė į caro kariuomenės okupuotą sostinę. 1702 m. pro šiuos vartus pavyko išvyti švedus. Sakoma, tada neapsieita ir be stebuklo: vartai nutrūko nuo vyrių ir prislėgė priešo sargybinius, pasityčiojusius iš šventojo paveikslo.

1794 metais sukilėliai, vadovaujami Jokūbo Jasinskio, sėkmingai atmušė caro kariuomenę, bandžiusią ties Aušros vartais pralaužti jų gynybą.  

Iš turtingos miesto istorijos niekaip neišsirenkame datos, kuri taptų miesto gimimo diena, visų miestelėnų laukiama švente. Turbūt nerasime geresnės ir prasmingesnės kaip rugsėjo 6-oji, kada 1503-iaisiais buvo pradėta statyti miesto siena, kertinį akmenį padėjus ties Aušros vartais. Siena apglėbė gatvių ir gatvelių raizgalynę, sutelkdama ir paversdama visa tai tikru, užbaigtu miestu. Argi ši data nėra simboliška sostinės Vilniaus šventei?

Nereiktų prigalvoti dirbtinių švenčių ar skolintis jų iš kitų kraštų. Čia svarbiausia – tautos istorinė atmintis ir senosios miesto tradicijos. Dievo Motinos globos atlaidai kiekvienais metais turi skirtingą paskirtį; šių metų šūkis toks: Aušros vartų Švč. Mergelė Marija – Dievo ir žmonių tarnaitė.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

Vilniuje visą šią savaitę vyksta Didieji Gailestingumo Motinos globos atlaidai. Tai ypatingos bažnytinės iškilmės, skirtos pagerbti Aušros vartų Dievo Motiną. 

Trunkančios oktavą, aštuonias dienas. O ši atlaidų tradicija radosi jau daugiau kaip prieš 300 metų.

Po sostinę ištikusios didelės nelaimės – siaubingo gaisro.

Tai aprašyta karmelitų vienuolio tėvo Hilariono 1761 metais išleistoje knygelėje, pavadintoje „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį“.

Skaudus Vilniaus istorijos puslapis; tėvas Hilarionas rašo: „1706 metų gegužės 18-ąją pagrįstai pelenų diena pavadintų kiekvienas, kuris tik išvystų Vilnių vos ne visą pelenais paverstą tą dieną, kurią Šventoji Dvasia ugniniais liežuviais savo apaštalus aplankė. Ugnis įsiplieskė per patį vidudienį netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios iš vieno apgailėtino namelio ir daugybę puikių namų, vienuolynų, Dievo šventovių sunaikino. Mūsų bažnyčią ir vienuolyną ugnis taip pat iš abiejų pusių užpuolė taip, kad ankštame, kaip ir dabar, kieme kai kurie mediniai statiniai supleškėjo. Bet kai tik iš Aušros vartų du vienuoliai, tėvas Zacharijas ir brolis Urbonas, stebėdamiesi, kad nejunta jokio sunkumo, Paveikslą išnešė ir padėjo bažnyčioje, tuoj pat ugnis nuo vienuolyno ir bažnyčios atlyžo. Tuo metu Švč. Motina kai kurių maldingų asmenų buvo regėta su didžiu spindesiu stovinti ant mūsų karmelitų bažnyčios.“

Nuo to atmintino įvykio kasmet gegužės 18 dieną prie Aušros vartų miestelėnai susirinkdavo pasidžiaugti stebuklingu miesto išgelbėjimu. Ir visą dieną čia linksmai grodavo orkestrai. Tačiau naujos miesto bėdos užgožė gražią pavasario šventę...

1735 metais pradėta švęsti Dievo Motinos globos šventę. Laikas jai buvo paskirtas lapkričio antrą savaitę. Įsisteigė Švč. Mergelės Marijos brolija, kuriai popiežius Klemensas XIV davė dvi privilegijas, suteikiančias atlaidus. Toli pasklido garsas apie Vilniaus šventę ir jos metu patiriamas dangaus malones. XIX a. viduryje vilniškis rašytojas Vladislovas Syrokomlė taip vaizdingai apibūdino šią Vilniaus tradiciją: „Aštuonias dienas bažnyčia ir gatvė pripildyta žmonių; vakarinė litanija, nepaisant blogo tuo metu oro, suburia kasdien po kelis tūkstančius maldininkų... Paskutinė diena ar veikiau paskutinis vakaras, kurį laikomi baigiamieji mišparai, mažai teturi panašių visoje krikščioniškoje Europoje. Visi Vilniaus gyventojai pabyra į gatves, užpildo bažnyčią, galeriją ir užlieja didžiulę erdvę prieš Aušros vartus, vos ne iki Rotušės aikštės. O visi vartai ir visa gatvė – gausiai iliuminuoti; regis, kad tos ugnys išreiškia širdžių visuotinį užsidegimą Tai, kurios globos šventę pažymi. Atlaidai baigdavosi iškilmingu Loreto litanijos atlikimu, kuriame dalyvaudavo geriausi solistai ir miesto orkestras.“

Įspūdingas aprašymas; taip ir norėtųsi tokios tradicijos sugrįžimo.

Kiekviena detalė Aušros vartų koplyčioje turi savo iškalbingą istoriją. Štai keletas tokių. Galerijos arkados langai buvo įstiklinti 1830 metais. Pinigų tam paskyrė grafienė Apolinara Pliaterienė, pati čia praleidusi daug žvarbių vakarų melsdama sveikatos sirgusiam sūneliui. Tebūnie šilčiau kitoms motinoms, ieškančioms koplyčioje paguodos...

Galerijos sienoje pastebėsime atminimo lentą žinomos Lietuvos bajorų giminės atstovui kunigui Vladislovui Mykolui Zalieskiui, kuris tolimoje Šri Lankoje, Kandžio mieste pastatydino Aušros vartų Dievo motinai dedikuotą bažnyčią. O mokslui paliko 30 tūkstančių atogrąžų augalų piešinių kolekciją ir šūsnį etnografinių aprašymų...

Didis Dievo Motinos stebuklas, kad buvo išsaugoti šie vieninteliai iš dvylikos miesto bokštų ir vartų. Sunku būtų įsivaizduoti istorinį Vilnių, kunigaikščių miestą, netekusį visiškai gynybinių statinių. Aušros vartai gi per ilgus šimtmečius tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Buvo laikai, kai to siekta bendrai... Ir mūsų ginklui prie Aušros vartų sekėsi puikiai. 1661 m. Lietuvos pulkai pro juos įsiveržė į caro kariuomenės okupuotą sostinę. 1702 m. pro šiuos vartus pavyko išvyti švedus. Sakoma, tada neapsieita ir be stebuklo: vartai nutrūko nuo vyrių ir prislėgė priešo sargybinius, pasityčiojusius iš šventojo paveikslo.

1794 metais sukilėliai, vadovaujami Jokūbo Jasinskio, sėkmingai atmušė caro kariuomenę, bandžiusią ties Aušros vartais pralaužti jų gynybą.  

Iš turtingos miesto istorijos niekaip neišsirenkame datos, kuri taptų miesto gimimo diena, visų miestelėnų laukiama švente. Turbūt nerasime geresnės ir prasmingesnės kaip rugsėjo 6-oji, kada 1503-iaisiais buvo pradėta statyti miesto siena, kertinį akmenį padėjus ties Aušros vartais. Siena apglėbė gatvių ir gatvelių raizgalynę, sutelkdama ir paversdama visa tai tikru, užbaigtu miestu. Argi ši data nėra simboliška sostinės Vilniaus šventei?

Nereiktų prigalvoti dirbtinių švenčių ar skolintis jų iš kitų kraštų. Čia svarbiausia – tautos istorinė atmintis ir senosios miesto tradicijos. Dievo Motinos globos atlaidai kiekvienais metais turi skirtingą paskirtį; šių metų šūkis toks: Aušros vartų Švč. Mergelė Marija – Dievo ir žmonių tarnaitė.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.


Šiame straipsnyje: aušros vartaiLibertas Klimka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    4
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
  • Klimato išdaigų būta ir senovėje
    Klimato išdaigų būta ir senovėje

    Šią žiemą jau kartą atlaikėme išbandymą šalčiu, dabar rūpestis – kaip gripo atsiginti. Juk permainingi orai su atlydžiais labai padidina galimybę peršalti. Lietuvoje dažnas pokalbis prasideda nuo orų aptarimo, dėm...

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko būsto kainų lūkesčių rodiklis rodo, kad pernai gruodį padaugėjo gyventojų, laukiančių būsto kainos kilimo. Tikinčių, kad būstų kainos brangs buvo daugiau negu pernai rugsėjį ir daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. ...

    1
Daugiau straipsnių