Atviras L.Stankūnaitės laiškas

"Mieli Lietuvos Žmonės, mylinčios Mamos, žmonės, kurie skiriate tiesą nuo melo, kreipiuosi į Jus, nes manau, kad tai vienintelis kelias ir būdas atrasti pagalbą ir pasakyti tiesą.

Taip galvoju todėl, kad žiniasklaidoje pasirodanti informacija visuomenėje sudaro vienintelės ir neginčijamos tiesos įvaizdį, mat žmonės tiki tuo ką mato ir girdi, tiki, kad tai, kas skelbiama viešai - neginčijama tiesa.

Ir aš taip maniau, kad viešai ir garsiai deklaruojant savo nuostatas, jos negali būti paremtos melu, nes anksčiau ar vėliau melas vis tiek išaiškėtų. Tačiau paskutiniai ir visuomenėje plačiai nuskambėję bei analizuojami įvykiai verčia susimąstyti: ar iš tiesu tas kas garsiai šaukia, yra teisus? Ar šaukdamas jis pateikia tiesa visuomenei (nes būtent į ją yra nukreipta informacija), o gal čia tiktų pritaikyti seną lietuvių posakį: „pats muša, ir pats rėkia“. Todėl esu įsitikinusi, kad kalbant viešai ir garsiai, meluoti negalima, o apsimelavusiems teks ne tik atsiprašyti, bet ir atsakyti už paskleistą melą bei to melo padarytą žalą.

Labai liūdna, kad mūsų jau 20 metų laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje ne visada (o mano istorijoje visai ne) žmogus gali jaustis ramus ir saugus, tikėdamas, kad jį, kaip ir bet kurį savo šalies gyventoją, pilietį, gina valstybė ir joje sukurti visiems vienodi įstatymai. Tačiau suprasdama ir savo kailiu pajutusi N.Venckienės informacijos per žiniasklaidą poveikį visuomenei, turiu viltį ir kreipiuosi į visas masines informacijos priemones, nes neberandu kito būdo, kaip visiems pasakyti, kaip man sunku, kai stengiuosi visiems pasakyti, bet niekas manęs negirdi. Pasakyti tai, kaip plyšta iš skausmo širdis ir žodžiai stringa gerklėje, kai kalbama apie mane, mamą, kada iš manęs atimamas pats brangiausias turtas - vaikas, kurį aš pagimdžiau, auginau, mylėjau ir myliu.

Norisi rėkti, kad tik kas mane išgirstų. Ir ne vien dėlto, kad būčiau išgirsta, bet kad išgirstumėte ir mano dukrytę. Nėra to žodžio, kuris apibūdintų tą jausmą, ką jaučiu aš, kai Šaukiu ne vien dėl to, kad man sunku netekti vaiko būnant būdama sveika, darbinga, mylinti mama neturiu teisės matyti ir auginti savo dukrytės, juolab dar sunkiau, kai žinau, kad mano brangiausias turtas dukrytė, taip pat yra nelaiminga, skaudama širdele belaukianti mamos, kurią ji turi, bet nesuprantanti, kodėl negali būti su ja kartu.

Kas man patars ir pasakys tuos žodžius, kuriais galėčiau paaiškinti mergaitei ir galėčiau suprasti pati, jog mama, kuri yra niekuo nekalta, neteista, neapribotos motinystės teisės, tačiau iš jos, teismo sprendimu, yra atimtas vaikas ir nebegali būti, gyventi kartu su ja. Pasakykite, brangieji, ar pasaulyje yra nors vienas teismas, kuris iš normalios, mylinčios mamos atima vaiką be jokios priežasties? Neretai iš didžiųjų tribūnų garsiai deklaruojama apie tai, kaip svarbu rūpintis vaikais, kad neįkainojama yra vaikui motinos meilė ir tai yra svarbiausias veiksnys vaiko raidoje ir gyvenime ir bet kokie gražiausi žaislai ir dovanos iš tetų ir dėdžių neatstos motinos meilės vaikui. Tačiau ar šie skambūs žodžiai iš tiesų yra ko nors verti, kai paskaitai teismo nutartyje nurodoma priežastį, dėl ko vaikas negali būti su mama: „pas D. Kedį, t. y. mergaitės biologinį tėvą yra geresnės materialinės sąlygos“.

Tad pasakykite mielieji, jeigu esu neturtinga, neturiu buto Juodkrantėje, kailinių, namų Kaune ir prabangių mašinų, nesu teisėja ar advokatė, tai iš manęs galima atimti mergaitę ir mane šmeižti. Ar esu vienintelė Lietuvoje moteris, kuri negali auginti, mylėti ir rūpintis savo dukterimi, vien todėl, kad jos tėtis yra įtariamas dviguba žmogžudyste, o teta Neringa yra turtinga, įtakinga, garsiai šaukianti ir kurianti nebūtas istorijas teisėja?. Kodėl, tai ką sako įtariamojo žmogžudyste D. Kedžio šeima ir giminės tikima, o ką sako paprastos darbininkų šeimos dukra netikima.

Padėkite rasti atsakymą! Ar gi mūsų šalyje turi teises tik tie, kas turi pinigų ir pareigas, o visi vargšai yra melagiai. Taip, šiandien aš esu neturtinga, dėka D. Kedžio ir jo šeimos neturiu darbo, esu valstybės saugoma ir išlaikoma, tačiau aš myliu savo mergaitę, man ne ta pats ką su ja išdarinėja N. Venckienė.

Man skauda, labai skauda, kad turėdama mažesnes pajamas nei biologinis vaiko tėvas ir nebūdama prabangos apsuptyje, aš neturiu teisės auginti savo dukrytės, būti, gyventi su ja. Aš tikiu, kad bet kuri mylinti mama supras mane, tad prašau jūsų - padėkite man kovoti dėl mano mergaitės. Juk ne turtai, ne prabangūs žaislai lemia vaiko gerovę, o mamos meilė vaikui, kurios nepakeis ir neatstos pats geriausias globėjas ar įtėviai.

Juolab, kai mergaitė, teismo paskirtoje aplinkoje, yra įtakojama ir patiria didelį stresą. Aš skaudama širdimi žiūriu į savo dukrytę, kuri ateina į mūsų susitikimus visa įsitempusi ir kalba tik apie tai, ką jai leidžia kalbėti Neringa. Aš tai matau ir jaučiu iš jos elgesio, žvilgsnio ir tik apsikabinus mane mergaitė nurimsta.

Man skaudu girdėti, kai esu kaltinama dukrytės pardavimu, jos tvirkinimu, jog visais būdais vengiu susitikimo su dukra, nors niekas garsiai nepasako, kad šiuo metu dėka D. Kedžio, įtariamo dviguba žmogžudyste, esu valstybės saugoma ir išlaikoma, ir galiu pajudėti tik apsaugai suderinus su visomis reikalingomis institucijomis. O kaip man atverti širdį ir parodyti kaip ją skauda, kai į dukrą galiu pažiūrėti retušuotu veidu tik televizijos laidose? Ar dėl to, kad esu neturtinga, mano žodžiais galima netikėti, nes aš neturiu už ką nusipirkti televizijos, nusipirkti melagingų liudytojų, kurie padėtų visiems patikėti ką aš jaučiu. Stengiuosi nusišypsoti, nusišypsoti vardan savo vaiko, kuris nepamatytų užtinusių nuo ašarų akių, nusišypsoti, kad paslėpčiau vidinį graudulį, kad dukrytė nesikrimstų dėl manęs, kuriai ir taip tenka patirti ne jos amžiui primestus gyvenimo sunkumus ir išbandymus.

Skaudžiausia, kad mergaitė vis dar yra toje aplinkoje, kurioje ji įgijo seksualinio pradžiamokslio, pademonstruoto visam pasauliui dėka „mylinčio' tėčio ir tetos Neringos. Aš tik kreipiausi į visas, mano supratimu, teise ir įstatymais paremtas institucijas, bet viskas perniek, niekas manęs negirdi, o gal nenori girdėti, nes kam aš šiuo metu reikalinga? Na ir kas, kad aš turiu Konstitucines teises ir pareigas? Kam įdomus mano skausmas, kai Neringa Venckienė jau suformavo visuomenei nuomonę apie mane? O be to aš neturtinga, eilinė moteris...

Aš nesu diplomuota pedagogė ar psichologė, tačiau aš esu mama, ir kaip bet kuri mama manau, kad jei vaikui atsitiko nelaimė ar iškilo problema, pirmiausia ką reikėtų padaryti - kaip visame normaliame pasaulyje ir daroma, vaiką pašalinti iš tos aplinkos, kurioje jis patiria vienokį ar kitokį neigiamą ir žalingą poveikį. Pasakykite, mielieji, ar tai galima pavadinti globėjos meilę vaikui, jeigu vaikas, vietoj to, kad būtų ištrauktas iš psichologiškai neigiamos aplinkos, kurioje buvo tendencingai ilgą laiką luošinamas, žinant ir neprieštaraujant labai „mylinčiai“ tetai, šiuo metu ir toliau luošinamas, toliau juo naudojamasi, jis yra tampomas pas gydytojus, įrašinėjami pokalbiai neaiškiom aplinkybėm ir jie net nepakeičiant mergaitės duomenų nei balso toliau viešinami ir skelbiami spaudoje!?.

Todėl prašau geros valios žmones, mylinčias mamas, pedagogus ir psichologus, padėkite mano dukrai, nes jai reikia kitos aplinkos, jai reikia vaikystės, o ne tampymo po tardymo įstaigas, prokurorus, medikus, kad įrodinėti tai ko niekada gyvenime nebuvo. Jai reikia ramybės, kuria ji jaučia apsikabinusi mane.

Aš esu visiškai rami ir galiu Jus patikinti, kad mergaitė būdama su manimi niekada nebuvo tvirkinama ir prievartaujama. Aš tai žinau! To nepastebėjo net patyrę pedagogai, gydytojai, tuo laikotarpiu matę mano mergaitę. Nes visi puikiai žino, net ne specialistai, kad vaikas patyręs psichologinę ir fizinę prievartą iš karto pasako ir keičiasi jo elgesys, žaidimai, elgesys kolektyve, Viso to nebuvo!

Aš neabejoju, kiek aš myliu dukrą ir kiek ji yra man brangi, tiek ir aš jai esu reikalinga. Galbūt reikia, kad visa tauta ateitų į mūsų susitikimą su dukra, kad išgirstų ir pamatytų mūsų bendravimą, kartu leidžiamą laiką. Nes kaip suprantu, iš suformuotos N. Venckienės nuomonės apie mane, jog aš mergaitei darau tik „spaudimą“. Tačiau tik neaiškų kokį, ir kodėl aš jį turėčiau daryti? AŠ MYLIU SAVO DUKRYTĘ IR NIEKADA NEGALĖČIAU JOS KAŽKOKIU BŪDU NUSKRIAUSTI AR ĮSKAUDINTI! AŠ JAI LINKIU TIK PAČIO GERIAUSIO! SUPRASKIT! NIEKADA NENORĖJAU IR NENORIU, KAD MERGAITĖ BŪTŲ TAMPOMA PO TYRIMO ĮSTAIGAS. KAM JAI ŠI PATIRTIS? Aš dėl jos kovojau, kovoju ir kovosiu, nors ir kaip bandytų mane psichologiškai palaužti Venckų ir Kedžių šeimos!

Niekada niekam nelinkėjau blogio ir niekam to nedariau. Kodėl Neringa Venckienė taip stengiasi apjuodinti mane ir puola visus, kurie tik padeda, jeigu ji teisi? KO JI TAIP BIJO? BIJO, KAD NEIŠRYŠKĖTŲ TIESA! TIESA, KAD VISA TAI SUKURTA IR MERGAITĖ PRIMOKINTA? KAD APKALTINTI NEKALTI ŽMONĖS?

Man nesuprantama, kodėl visuose skunduose ir šmeižtuose apie mane, Neringa Venckienė teigia, jog aš kenkiu jai, tačiau kodėl nei viename iš jų nėra kalbama apie mergaitės gerovę. Ar kas nors paklausė mano dukrytės, ko jinai pati nori, kuo ji gyvena, kokios svajonės gyvena jos širdelėje, ką sapnuoja naktį ir apie ką galvoja pabudus ryte! Galbūt tiek klausimai ir neužduodami, nes Neringa Venckienė dar neišmokė atsakymų į juos.

Mieli žmonės, pasakykit man, ar aš galiu tikėtis teisingumo, būdama vargšė, iš tos teisėsaugos sistemos, kurioje iki šiol dirba teisėja Neringa Venckienė? O ar žinote gerbiamieji, kad lemiamą ir pražūtingą sprendimą (2008 m.) dėl mano mergaitės priėmusi teisėja Vida Agurkienė, kuri kaip vėliau paaiškėjo ir pripažino (2010 m.), jog yra neobjektyvi, yra Neringos Venckienės pažįstama? Kiek dar Neringos Venckienės pažįstamų, draugių, draugų dalyvavo mano dukters, mano ir kitų žmonių likimą nulemiančių bylų organizavime ir tyrime?

Aš tikiuosi ir viliuosi, kad atsiras žmonės, kurie supras ir padės man kovoje už dukrytę, brangiausią mano turtą, be kurios neįsivaizduoju gyvenimo ateities.

Aš manau, kad dar Lietuvoje yra drąsių žmonių, kurie nebijos pažiūrėti tiesai į akis! TIK ŽINOKIT, kiek žmonių man kovoje už dukrytę padėjo, su visais buvo ir dabar yra bandoma susidoroti, pasitelkiant masines informavimo priemones!

Dėl to ir kreipiuosi į visus atvira širdimi, atsakau už kiekvieną žodį ir viliuosi sulaukti supratimo ir pagalbos!"