Ar sugebės nepartiniai nugalėti partijas?

Vilniaus savivaldybės darbuotojas atnešė į namus rinkimų komisijos leidinį Nr. 57, kuriame pristatyti visi 2011 metų vasario 27-osios savivaldos tarybų rinkimų kandidatai, partijos ir koalicijos. Sąrašas išties įdomus ir vertas analizavimo. Čia galime atrasti įspūdingų partinių sąrašų ir pavienių kandidatų, giminių rinkinių ir atsitiktinių žmonių kuopelių. Pažvelkime atidžiau į jų visų galimybes rinkimuose.

Partijų grupėje kaip visada rungiasi tos politinės jėgos, kurios turi ar turėjo savo atstovų savivaldoje, neskaičiuojant kelių naujų politinių organizacijų, bet jos nemanau, kad galės pagerinti savo rezultatus. Atskirai kandidatuojantys asmenys gal ir atrodo simpatiški, gal ką nors iš tų žmonių ir galima būtų palaikyti, net pritarti jų pozicijoms, tačiau tokiame dideliame mieste vieno kandidato balsas tolygus balsui tyruose. Kadangi jų žinomumas Vilniuje neišvengiamai mažas, rinkimų pergalė jiems sunkiai pasiekiama.

Bet išsiskiria dvi nepartinių kandidatų koalicijos. Tai: Nr.1 - koalicija „Vilnius - mūsų reikalas“, Nr. 2 - Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija. Pabandykime pažvelgti į šiuos naujus darinius. Ar jie turi šansą pasiekti gerą rinkimų rezultatą?

Šios dvi jėgos, būdamos nepartinės koalicijos, tarsi suvedamos į vieną lygmenį, tačiau konkuruojant su partijomis nuolaidų nebus, tad nepartiškumas tampa daugiau egzotine priedanga, lengva apgaule nei realia pozicija. Kita vertus, susimąstykime, ar įmanoma politikoje (net savivaldos lygmens politikoje) nepartinė elgsena ir nepartinis savęs pozicionavimas? Taigi šios rinkimų struktūros tampa organizuotomis ir politinėmis konkurentėmis partijoms, todėl rinkimų dieną gali sukelti joms problemų. Tačiau kiekviena iš tų koalicijų yra skirtinga. Pirmiausia jos skiriasi strateginių užmačių planais, kurie ir parodo jų realistinį, t. y. partinį, būvį. Artūras Zuokas (atsisakęs net partiškumo ir išėjęs iš Seimo) mato konkretų galutinį tikslą - tai Vilniaus miestas. Jis savaip regi miesto galimybes ir žada tai, ką gali įgyvendinti arba ką sugeba pasufleruoti jo fantazija. Taigi ši koalicija, būdama ambicinga, vis dėlto ribojasi Vilniumi ir sieks tik šio tikslo.

Tuo metu Nr. 1 - koalicija „Vilnius - mūsų reikalas“ - išsiskiria savo politiniu sumanymu ateičiai. Mat dar prieš suformuojant ją buvo įsteigtas visuomeninis judėjimas „Mūsų reikalas“, kurio programiniame dokumente atsispindėjo visai ne vieno miesto ūkio problemos. Čia mes matome politines ambicijas atrasti būdų visai valstybei sutvarkyti. Šioje struktūroje yra ir gana žinomų bei dėmesio vertų politikų ir vadybininkų.

Taigi koalicija „Vilnius - mūsų reikalas“ pretenduoja tapti politine jėga, kuri norėtų ir galėtų imtis plačių politinių uždavinių sprendimo. Todėl jos rinkimų elgsena, manau, turi būti vertinama ne vien šių savivaldos rinkimų aspektu, bet ir tolesnių rinkimų į Seimą ambicijos lygiu. Man atrodo, politinės partijos jau yra atkreipusios dėmesį į pirmąjį numerį šiuose rinkimuose ir bando atspėti, kokią politinę bei ideologinę poziciją galėtų užimti „Mūsų reikalo“ atstovai. Gal todėl miestiečiams išdalytame leidinyje atrandame ambicijų sukurti realaus piliečių dalyvavimo priimant sprendimus mechanizmą, elektroninio parašo sistemos diegimą į politinių sprendimų procesus. Šios koalicijos debiutas bus atidžiai stebimas.

Viskas paaiškės, kai jos atstovai po rinkimų ims derėtis dėl galimų koalicijų ir savo vietos Vilniaus miesto taryboje. Laukia ilgas ir sudėtingas kelias į politikos gilumas. Tačiau rinkimų dar nebuvo, rinkėjai svarsto ir... tegul laimi geriausi.