Ar „Romuvoje“ vėl rodys kiną?

Atrodo, "Romuvos" mylėtojai ir gerbėjai laimėjo savąjį Vaterlo. Bendrovės "Romuva" valdyba nusprendė nelaukti iki 2012 m. ir vienašališkai nutraukė aštuonerius metus trukusią nuomos sutartį su įmone "Rosh", vadovaujama Ramūno Šalūgos.

Legendinio kino teatro gerbėjai šią žinią pasitiko su džiaugsmu. Įspūdingai operatyviai sureagavo ir dienraščio skaitytojai, kurių laiškai su reikalavimais grąžinti "Romuvą" kauniečiams jau ne vienus metus sudarė žymią redakciją pasiekiančių laiškų dalį.

"Manome, kad šiuo klausimu turime teisę pareikšti savo pageidavimus ir mes, kauniečiai, kino lankytojai. Mūsų nuomone, "Romuva" turi likti tuo, kuo buvo nuo savo gyvavimo pradžios – kino teatru." "Būtinas nors vienas kino teatras ne prekybos centre." "Kino lankytojai tokiu kinu nori turėti "Romuvą". Jie pageidauja, kad čia vyktų ne įvairių menų renginiai (...), o tik kino renginiai."

Tai – tik kelios nuoširdžių legendinio objekto gerbėjų mintys. Vargu, ar šie žmonės buvo tarp žmonių kavingais veidais, kurie, kelis mėnesius kiekvieno penktadienio vidurdienį "Romuvos" prieigose gurkšnodami kavą ar arbatą, beldėsi į kino teatrą laidojančiųjų sąžinę. Tačiau nedrįstume abejoti, kad jie būtų tarp nuolatinių kino teatro lankytojų – tokių, kurie ištroškę nekomercinės kultūros sutiktų klasikų ar debiutantų filmus žiūrėti kad ir vilkėdami storus paltus nešildomoje salėje.

Tik akivaizdu, kad teisiškai atgavus "Romuvą", kova dėl legendos grįžimo į Laisvės alėjos, o ir viso Kauno gyvenimą toli gražu nesibaigė. Laimėtas tik vienas labai svarbus mūšis. Kad galėtume sakyti, jog laimėtas ir karas, teks nuveikti dar labai daug. Ir šiam darbui vien entuziazmo neužteks. Nors ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau nekomercinio kino ar apskritai meno salai atsirasti reikės pinigų. Ir gana nemažai. Iš kur jų gauti bent kol kas, bent oficialiai nežino niekas.

Teisinėje valstybėje dalis būtinų investicijų tikriausiai nesunkiai pasiektų iš žmonių, kurie tarpukario legendą pavertė vaiduokliu – tų, kurie galbūt rezgė planus įsigyti šį objektą už centus, kurie galiausiai sugadino šildymo sistemą ir padarė kitokios žalos saugotinam pastatui. Lietuvoje gi mažai tikėtina, kad kaltųjų paieškos ir kompensacijos už padarytą žalą išieškojimo procesas užtruktų tiek, kad pinigų belaukdama "Romuva" turbūt ir iš lauko apsitrauktų pelėsiais.

Panaši investicijų į kultūros objektus Lietuvoje patirtis nežada nieko gera: ten, kur pakvimpa pinigais, dažnai ima stigti elementarios elgesio kultūros bei moralės, o kilniam reikalui skirtos lėšos pagerina ir juos čiupinėjusių žmonių asmeninę buitį. Teoriškai bene labiausiai priimtiną pinigų šaltinį – ES fondus – pasiekti užtruktų nedovanotinai daug laiko. Dėl "Romuvos" kovoję entuziastai patys nesemia pinigų rieškučiomis – ar bent jau nesigiria jų gausa. Kaip "noriai" kauniečiai aukoja miestui svarbiems objektams, parodė sporto arenai reikalingų pinigų rinkimo vajus, inicijuotas dar tuomet, kai krize nė nekvepėjo.

Kad ir kokie būtų kiti kovos dėl "Romuvos" žingsniai, norėtųsi tikėtis, jog senoji legenda atgims iš naujo – ne vien kaip seniausias Lietuvos kino teatras, bet ir kaip įrodymas, kad Kaunas atgauna šalies kultūros sostinės vardą.

Atrodo, "Romuvos" mylėtojai ir gerbėjai laimėjo savąjį Vaterlo. Bendrovės "Romuva" valdyba nusprendė nelaukti iki 2012 m. ir vienašališkai nutraukė aštuonerius metus trukusią nuomos sutartį su įmone "Rosh", vadovaujama Ramūno Šalūgos.

Legendinio kino teatro gerbėjai šią žinią pasitiko su džiaugsmu. Įspūdingai operatyviai sureagavo ir dienraščio skaitytojai, kurių laiškai su reikalavimais grąžinti "Romuvą" kauniečiams jau ne vienus metus sudarė žymią redakciją pasiekiančių laiškų dalį.

"Manome, kad šiuo klausimu turime teisę pareikšti savo pageidavimus ir mes, kauniečiai, kino lankytojai. Mūsų nuomone, "Romuva" turi likti tuo, kuo buvo nuo savo gyvavimo pradžios – kino teatru." "Būtinas nors vienas kino teatras ne prekybos centre." "Kino lankytojai tokiu kinu nori turėti "Romuvą". Jie pageidauja, kad čia vyktų ne įvairių menų renginiai (...), o tik kino renginiai."

Tai – tik kelios nuoširdžių legendinio objekto gerbėjų mintys. Vargu, ar šie žmonės buvo tarp žmonių kavingais veidais, kurie, kelis mėnesius kiekvieno penktadienio vidurdienį "Romuvos" prieigose gurkšnodami kavą ar arbatą, beldėsi į kino teatrą laidojančiųjų sąžinę. Tačiau nedrįstume abejoti, kad jie būtų tarp nuolatinių kino teatro lankytojų – tokių, kurie ištroškę nekomercinės kultūros sutiktų klasikų ar debiutantų filmus žiūrėti kad ir vilkėdami storus paltus nešildomoje salėje.

Tik akivaizdu, kad teisiškai atgavus "Romuvą", kova dėl legendos grįžimo į Laisvės alėjos, o ir viso Kauno gyvenimą toli gražu nesibaigė. Laimėtas tik vienas labai svarbus mūšis. Kad galėtume sakyti, jog laimėtas ir karas, teks nuveikti dar labai daug. Ir šiam darbui vien entuziazmo neužteks. Nors ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau nekomercinio kino ar apskritai meno salai atsirasti reikės pinigų. Ir gana nemažai. Iš kur jų gauti bent kol kas, bent oficialiai nežino niekas.

Teisinėje valstybėje dalis būtinų investicijų tikriausiai nesunkiai pasiektų iš žmonių, kurie tarpukario legendą pavertė vaiduokliu – tų, kurie galbūt rezgė planus įsigyti šį objektą už centus, kurie galiausiai sugadino šildymo sistemą ir padarė kitokios žalos saugotinam pastatui. Lietuvoje gi mažai tikėtina, kad kaltųjų paieškos ir kompensacijos už padarytą žalą išieškojimo procesas užtruktų tiek, kad pinigų belaukdama "Romuva" turbūt ir iš lauko apsitrauktų pelėsiais.

Panaši investicijų į kultūros objektus Lietuvoje patirtis nežada nieko gera: ten, kur pakvimpa pinigais, dažnai ima stigti elementarios elgesio kultūros bei moralės, o kilniam reikalui skirtos lėšos pagerina ir juos čiupinėjusių žmonių asmeninę buitį. Teoriškai bene labiausiai priimtiną pinigų šaltinį – ES fondus – pasiekti užtruktų nedovanotinai daug laiko. Dėl "Romuvos" kovoję entuziastai patys nesemia pinigų rieškučiomis – ar bent jau nesigiria jų gausa. Kaip "noriai" kauniečiai aukoja miestui svarbiems objektams, parodė sporto arenai reikalingų pinigų rinkimo vajus, inicijuotas dar tuomet, kai krize nė nekvepėjo.

Kad ir kokie būtų kiti kovos dėl "Romuvos" žingsniai, norėtųsi tikėtis, jog senoji legenda atgims iš naujo – ne vien kaip seniausias Lietuvos kino teatras, bet ir kaip įrodymas, kad Kaunas atgauna šalies kultūros sostinės vardą.


Šiame straipsnyje: Romuva

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    3
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
  • Klimato išdaigų būta ir senovėje
    Klimato išdaigų būta ir senovėje

    Šią žiemą jau kartą atlaikėme išbandymą šalčiu, dabar rūpestis – kaip gripo atsiginti. Juk permainingi orai su atlydžiais labai padidina galimybę peršalti. Lietuvoje dažnas pokalbis prasideda nuo orų aptarimo, dėm...

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko būsto kainų lūkesčių rodiklis rodo, kad pernai gruodį padaugėjo gyventojų, laukiančių būsto kainos kilimo. Tikinčių, kad būstų kainos brangs buvo daugiau negu pernai rugsėjį ir daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. ...

    1
Daugiau straipsnių