Apie plebėjišką skandalą vienoje riteriškoje sporto šakoje

Tūla Donata Rimšaitė, riteriško sporto - šiuolaikinės penkiakovės žvaigždė ir viltis, „Už nuopelnus Lietuvai “ Riterio Kryžiaus ordinu apdovanotoji, palieka Lietuvą ir persikelia į Rusiją „dėl netinkamų materialinių sąlygų“ čia, Lietuvoje ir kažkokių neišsakytų asmeninių motyvų. 

Nevertinsim šio poelgio – tai būtų per žema, reikėtų leistis į internetinės pelkės lygį. Kalbama bus apie sporto valdininkus, kuriuos staiga ištiko inkontinencijos, t.y. šlapimo nelaikymo priepuolis - “...bandysim ieškoti...žiūrėsim kas čia nutiko...kviesime ją atvykti...norime sužinoti, kokias sąlygas jai pasiūlė Rusijoje, o tada tarsimės...aiškinsimės, ką galime pasiūlyti...“.     

Galite nesitarti ir nesiaiškinti – niekam šitie jūsų pupsėjimai ir zvimbimai nereikalingi. Kaip nereikalingos ir buvusios žvaigždės, buvusios vilties, buvusios Lietuvos pilietės dabar jau niekinės pergalės. Treneriai, tie sporto juodadarbiai - santūresni ir vyriškesni: „...ji mums nieko nesakė...tai buvo kaip peilis į nugarą. Donata sugriaus viską...mūsų padėtis ir taip nepavydėtina...“.     

Nesugriaus. Sportas nėra mūras ar rūmas. Sportas yra džiaugsmas, yra nenusakomas žmogiškosios būties, tegul ir kūniškosios jos pusės triumfas. Šitai galima patirti tiek milžiniškoje, tūkstančius talpinančioje arenoje, tiek gimnazijos stadione.

O mūsų valdiškojo sporto bonzoms, kažkada išprievartavusiems Seimą skirti jiems girtus pinigus, būtina priminti – ką pasėjote, tą ir pjaunate. Iš ydos gauti pinigai gali pagimdyti tik kitą ydą – „ ...jei Lietuvoje jai nebuvo sudarytos geriausios sąlygos, nemanau, kad tai išdavystė...jei Rusijoje ji turės geresnes sąlygas, gal būt jos sprendimas yra teisingas...pats nežinau, kaip pasielgčiau jos vietoje...“- tai dar vienas buvęs žvaigždūnas, beje, pretenduojantis eiti į politiką.     

Užtenka. Užtenka sporto už pinigus. Užtenka daryti verslą iš džiaugsmo ir siausmo. Užtenka tyčiotis iš homo ludens. Mums nereikia jūsų pseudopergalių ir pseudomedalių. Jei sportas išduoda citius, altius, fortius šūkį - moralinių, ne fizinių olimpinės idėjos vertybių kvintesenciją, kurį 1912 m. pasiūlė vienuolis Tėvas Henri Didon, jei virsta vien darbu ir uždarbiu, jei atsiejamas nuo garbės, narsos ir dorõs, jis Lietuvai ir jos tautai yra nereikalingas.

*Post scriptum - citata iš internetinių komentarų:„Kažin kaip panelė Rimšaitė jausis, kai jos garbei bus grojamas Sovietų Sąjungos himnas? Himnas šalies, kuri pražudė trečdalį lietuvių tautos...“