Aistrų teatras

Atrodo, kad Lietuvos teatrai niekaip negali be Williamo Shakespeare'o. Tai būtų visai neblogai, tačiau šekspyriškos aistros vis dažniau iš scenų persikelia į administracinius reikalus, prisvilindami vis daugiau blynų. Buvo problemų ir dėl Vilniaus akademinio direktorių rinkimų, ir dėl Nacionalinio operos ir baleto teatro, šekspyriškos dramos siautėjo J.Miltinio teatre Panevėžyje, visi pamename „apšvietėjų maištą“ Kauno akademiniame. O dabar štai Kauno mažojo teatro direktorius šast – ir parodo duris teatro meno vadovui Vytui Balsiui. Mat tas neva tas duris apskritai pamiršęs, nebevarsto jų, nežinia, kur bastosi, neateina sėdėti aštuonių darbo valandų kaip kokia referentė.

Neaišku, iš kur ta mintis, kad režisieriai stato sėdėdami. Kuo daugiau darbo valandų išsėdi kabinete, tuo daugiau ir geriau pastatysi. Be to, tai ne tik režisierius, bet ir teatro meno vadovas, sėdėdamas darbo vietoje, turėtų galimybę kartkartėmis susikviesti ant kilimo visą kolektyvą ir „meniškai pavadovauti“. Direktoriui atrodo, kad tvarka turi būti ir, va, tik tokia.

Pagrindinė atleidimo priežastis – už pravaikštas – iš tiesų kvepia kažkokia „Krasnaja Moskva“, ypač Jurijaus Andropovo laikų. Ne sykį V.Balsį esu sutikęs „darbo metu ne darbo vietoje“, pvz., Laisvės alėjoje. Ką jis ten vaikščiodamas veikė, negi kūrė? Juk kurti įmanoma tik sėdint kabinete aštuonias valandas, penkias dienas per savaitę. Būtent penkias, nes savaitgaliais direktorius teatro patalpas tvarkingai užrakina, ne darbo valandomis kurti žalinga.

Nė žodžio apie vadinamąjį „meninį lygį“, kuris gal ir galėtų tapti kokių nors sankcijų priežastimi, matyt, tas lygis direktorių tenkina, netenkina tik tai, kad jis nuo ryto ligi vakaro negali džiaugtis maloniu meno vadovo artumu. Kad teatro kolektyvą tenkina ne tik „meninis lygis“, bet ir meno vadovo darbo metodai, rodo kolektyvo surašyta ir išplatinta peticija, apibendrintina paprastai: meno vadovas mums tinka, direktorius – ne. Gal direktorius, atleidęs pagrindinį teatro režisierių, pats imsis ką nors statyti, pvz., Nikolajaus Gogolio „Revizorių“? Tik kas norėtų su juo dirbti, išskyrus patį N.Gogolį? Šiaip ar taip, geriau tas direktorius dabar pats save atleistų, ne už pravaikštas, o už prasėdas. Aštuonios valandos sėdimojo darbo yra daug, viena vieta itin pavargsta.

Kadaise Panevėžyje dažnai buvo galima pamatyti J.Miltinį, vaikštantį su šuniuku. O juk darbo metu! Lauk reikėjo tada tą J.Miltinį su visu šuniuku – būtų nors tvarka buvus.