A.Imbrasas: išlaikyti teatrus - dar nėra kultūros politika

Menų spaustuvė Vilniaus kultūros pasaulyje žinoma kaip naujų ir drąsių meno projektų inkubatorius, o tie, kuriems kultūra neįdomi, girdėjo politikų kaltinimus, kad šioje vietoje dingsta milijonai.

46 metų Menų spaustuvės vadovas Audronis Imbrasas bando negirdėti politikų rietenų ir dirbti savo darbą. Už tai jis šiemet sulaukė įvertinimo – Šv. Kristoforo apdovanojimo už kultūrinių industrijų plėtrą.

Šv. Kristoforo statulėlė – bene prestižiškiausias Vilniaus apdovanojimas. Kada nors yra kilę minčių, kad esate nusipelnęs šio įvertinimo, ar tai buvo tikra staigmena? – "Vilniaus diena" paklausė A.Imbraso.

Atvirai sakau, kad niekada negalvojau apie jokius apdovanojimus. Jeigu kalbame ne apie Menų spaustuvę, o konkrečiai apie mane, turiu pasakyti, kad visada žinojau, ką, kam ir kodėl darau. Ir stengiuosi, kad tai, ką darau, būtų skirta mano miestui, jo žmonėms ir, žinoma, kultūros bendruomenei. Tai darau sąmoningai, tačiau siekiu rezultato, pozityvių visuomenės pokyčių, ne apdovanojimų. Noriu, kad tai, ką darau, padėtų mūsų žmonėms būti šviesesniems, miesto bendruomenei – atviresnei, šiuolaikiškesnei, inovatyvesnei.

O ar svarbu, kad Šv. Kristoforo apdovanojimą teikia būtent Vilniaus miestas?

Be abejo, svarbu ir malonu, nes dirbu ir gyvenu šiame mieste, ir Menų spaustuvė yra čia. Aš ir šį apdovanojimą pirmiausia laikau Menų spaustuvės ir mane supančių bei supusių žmonių nuopelnu, o ne asmeniniu laimėjimu. Tai, ką darau Menų spaustuvėje, tikrai darau ne vienas. Galbūt aš esu priekyje, tačiau darbas yra komandinis.

Pastaruoju metu Menų spaustuvės vardas buvo linksniuojamas ne pačiame maloniausiame kontekste. Kalbama ir apie rekonstruojant Menų spaustuvę esą pradangintus milijonus litų. Ar nekeista, kad Šv. Kristoforo statulėlę gavote dabar?

Šis klausimas turėtų būti adresuotas ne man. Aš žinau, kaip rekonstrukcija vyko ir vyksta. Mano galva, visos tos peripetijos yra šiek tiek dirbtinės, dažnai politizuotos.
Galiu pasakyti, jog tie, kurie supranta, gana gerai žino, kad kultūra ir tikroji Menų spaustuvės veikla su visais tais dalykais neturi nieko bendro. Tikiu, kad ateis laikas, kai Menų spaustuvėje bus baigtos visos statybos ir ji funkcionuos kaip patraukli kultūrinė erdvė, bus tikras vilniečių traukos centras.

Gavęs Šv. Kristoforo statulėlę tikriausiai galėsite drąsiau jaustis ir savivaldybėje, kai ten prireiks tvarkyti kokius nors reikalus?

Man ir iki šiol nebuvo nedrąsu. Tiems politikams ar valdininkams, kurie žino, ką mes darome, matyt, nereikia dar kokių nors papildomų etikečių. Bet tikriausiai atsiras ir tokių žmonių, kuriems šis apdovanojimas bus tam tikras kokybės ženklas. Bet kokiu atveju miestas neturėtų švaistytis tais dalykais, kuriuos pats įvertina.

Vilniaus rotušėje atsiimdamas apdovanojimą sakėte, jog tikitės, kad politikams užteks sveiko proto užbaigti Menų spaustuvės rekonstrukciją. Yra ženklų, kad to sveiko proto gali neužtekti?

Yra ženklų, kad gali būti visaip. Ne paslaptis, kad prieš Menų spaustuvę buvo sąmoningai veikiama.

Tačiau Menų spaustuvę reikia vertinti bendros kultūros kontekste, scenos menų kontekste, Lietuvos kultūros sklaidos kontekste, teatro, šokio kontekste. Tai nėra tik senamiesčio pastatas, kuriame kažkas vyksta. Nemanau, kad būtų geriausias sprendimas investuoti į Menų spaustuvę tiek laiko, daugelio žmonių energijos, miesto, galiausiai ir valstybės lėšų, jei paskui ji būtų mėtoma kaip karšta bulvė.

Mes stengiamės nereaguoti į visus tuos skandalus, kurstomas aistras ir toliau dirbti tą patį pozityvų darbą. Tikiuosi, kad tokia pozicija vis dėlto nugalės.

Jūs buvote ir baleto šokėjas, ir žurnalistas. Kaip atsirado pati Menų spaustuvės idėja?

Mano veiksmų logika nelabai unikali Europos kontekste. Panašios istorijos vienaip ar kitaip vyko beveik visose šalyse. Buvau šokėjas, paskui buvau šokio kritikas, žurnalistas, tačiau pamažu, važinėdamas į stažuotes užsienyje, matydamas kitokius kitų šalių pavyzdžius, mačiau dalykų, kuriuos norėjau atvežti į Lietuvą. Atvežti kitokį šokį, kurio mūsų šalyje tuo metu niekas, išskyrus pavienius žmones, nežinojo. Tai buvo kokiais 1993–1994 m. Taip iš žurnalistikos perėjau į šokio vadybą, kuri pamažu plėtėsi. Natūralu, kad viename veiklos taške susitikome su teatro scena. Kitoks šokis ir kitoks teatras, netradiciniai, nevyriausybinių organizacijų spektakliai tuo metu neturėjo nei kur rodytis, nei kur augti. Menų spaustuvė atsirado kaip bendra scenos menų lauko iniciatyva iš apačios, tai buvo tuomečių sektoriaus poreikių išraiška.

Ar jaučiate, kad augant Menų spaustuvei užaugo ir tam tikra publika, tam tikru mąstymu pasižyminti žiūrovų grupė?

Aš negaliu vertinti. To reikia klausti žmonių, kurie pas mus ateina. Tikriausiai negaliu sakyti, kad Menų spaustuvė išaugino, bet galiu sakyti, kad ji buvo vienas pagrindinių veiksnių susiformuoti ištisam, dabar jau akivaizdžiai matomam, nevalstybiniam scenos menų sektoriui. Prieš dešimt metų buvo tik O.Koršunovo teatras ir E.Nekrošiaus "Meno fortas", o dabar tokių dalykų yra gerokai daugiau, kasmet jų atsiranda vis daugiau. Natūralu, kad tuo pat metu atsirado ir publika, kuri ieškojo kitokio teatro, kitokio scenos meno, šiuolaikinių jo formų ir raiškos. Tai tikrai nėra vien Menų spaustuvės nuopelnas, tačiau galbūt mes šiek tiek pravėrėme duris į visa tai.

Dabar save laikote kultūros vadybininku. Ar tai lengvas darbas?

Kultūra Lietuvoje nebuvo reformuota nuo tarybinių laikų, o stojant į ES ji buvo palikta už to "derybų tinklelio" ribų. Mūsų politikai tai priėmė kaip prielaidą, kad kultūros reformuoti nereikia. Dabar susidarė situacija, kad beveik visa senoji kultūros infrastruktūra liko, kokia buvo, o nauja visuomenė su naujomis taisyklėmis nuėjo kitu keliu. Dabar Lietuva, įstatymiškai nepertvarkiusi senosios kultūros politikos, bando kiek finansuoti ir tą naująją kultūrą. Dėl to kyla daug nesusipratimų. Pavyzdžiui, kokia yra valstybinė teatro politika? Niekas negali atsakyti.

Išlaikyti visus nuo senų laikų likusius teatrus, nors jie ir nėra blogi, dar nėra politika. O kaip buvo politizuota "Vilniaus – Europos kultūros sostinės" projekto istorija – tai aibė politinių manipuliacijų šiuo projektu, labai destruktyviai paveikusių visą kultūros sferą.

Kitas dalykas – biurokratija. Per porą metų mūsų šalyje ji taip suvešėjo, kad, jeigu atvirai, dabar reikėtų nutraukti bet kokią didesnę tarptautinę veiklą ir užsidaryti. Ne dėl lėšų stokos, o dėl visokių biurokratinių ribojimų, kokių daugiau niekur Europoje nėra. Jeigu E.Nekrošiaus teatras, gaudamas valstybės subsidiją, E.Nekrošiaus spektakliui pastatyti turi atlikti viešojo pirkimo procedūrą, kad iš E.Nekrošiaus nupirktų jo režisūrą, tai yra šizofrenija ir visuomenės visų rūšių išteklių švaistymas, o ne skaidrumas.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Vėluojantis Vakarų atsakas
    Vėluojantis Vakarų atsakas

    Vėluojantis, nepakankamas ir pasenęs – apibendrintai toks yra Vakarų atsakas į Rusijos grėsmę. ...

  • Valstiečiai įves licencijas verslininkams, žurnalistams ir rašytojams?
    Valstiečiai įves licencijas verslininkams, žurnalistams ir rašytojams?

    Pirmadienį tratėjo valstietiški būgnai ir gaudė policijos fanfaros. Premjeras pompastiškai pasirašė nacionalinį susitarimą, kad mainais į mažus mokesčius verslininkai padidins algas. Apie tai, ar algas biudžetininkams, pavyzdži...

  • Kam tarnauja A. Veryga?
    Kam tarnauja A. Veryga?

    Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą būtų galima pavadinti šių laikų Tadu Blinda, svieto lygintoju, tik jis, deja, tarnauja ne vargšams, o turtingiesiems. Kaip kitaip vertinti ministro sumanymą ligoniams uždrausti parsivežti i&sc...

    26
  • Mūsų ydos, pelniusios tris Nobelio premijas
    Mūsų ydos, pelniusios tris Nobelio premijas

    Jau trečią kartą per pastaruosius 15 metų Nobelio ekonomikos premija, kuri oficialiai vadinama Švedijos centrinio banko premija Alfredui Nobeliui atminti, yra skiriama ekonomistui, tyrinėjusiam žmonių neracionalumą ir jų finansines klaidas. Kod...

    1
  • Galia ir valdžia
    Galia ir valdžia

    Lietuvos politinėje padangėje – sujudimas. Politikai suka galvas, kaip jiems įgyti daugiau galios ir perimti arba išlaikyti valdžią. ...

    6
  • Socialdemokratų manifestas prakuroms
    Socialdemokratų manifestas prakuroms

    Kiekvieną dieną sulaukiame naujos socialdemokratų muilo operos serijos. Viskas, ko reikia intrigai išlaikyti, yra. Situacija pasikeičia kas dieną, žiūrovas negali atsipalaiduoti ir geriau nepraleisti jokios serijos. O kiekviena serija baigiasi in...

    3
  • Klinikinių idėjų triumfas
    Klinikinių idėjų triumfas

    Lenkai ir vėl "išdūrė" Lietuvą! Kol mūsiškiai isterijų ideologai klykė apie tuoj įvyksiančią karinę invaziją, o prasidėjus "Zapad" privarė pilną pižamą ir išsilakstė po užsienius, Lenkija tyliai susit...

    24
  • Kur auga talentai, kurių trokšta darbdaviai?
    Kur auga talentai, kurių trokšta darbdaviai?

    Sparčiai mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje didina spaudimą darbdaviams – kaip rasti tinkamų naujų darbuotojų ir kaip išsaugoti esamus? ...

    1
  • Išgarsėti per kivirčus?
    Išgarsėti per kivirčus?

    Nuomonių įvairovė ir kultūringa diskusija yra demokratijos ir (su)gyvenimo pagrindas. Mūsuose ypač gaji kivirčų tradicija, tarsi tebegyventume akmens amžiuje ir kiekvienas kitoks taikytųsi atimti mamutienos kąsnį arba manytų, kad tavo tas kąsnis ...

    4
  • Nobelio premijos likučiai
    Nobelio premijos likučiai

    Šiemet Nobelio premijos skyrimai vyko ramiai ir nepateikė įdomesnių siurprizų. Populiariausias šiuolaikinis Japonijos rašytojas Haruki Murakami (1949) vėl liko be jo gerbėjų išsvajoto trofėjaus. O Kim Jong Unui, Basharui al ...

    12
Daugiau straipsnių