Nežinau, ar patikėsite, tačiau šiemet pagavau save galvojant, jog laukiu, kuo nustebins Valdorfo mokyklos mokiniai, Aleksoto kalno šlaite kasmet iš žvakučių nupiešiantys paveikslą.

Tai, ką pamatėme su šeima penktadienio vakarą nuvažiavę prie kalno, eilinį kartą nustebino. Žvelgiau į tradiciniais ornamentais papuoštą žvakelių juostą ir stebėjausi šių vaikų entuziazmu bei jį palaikančiais mokytojais. Šaunuoliai – per švelnus žodis šiems vaikams įvertinti. Jie dar nėra sugadinti!

Bandau įsivaizduoti tų vaikų diskusijas vos prasidėjus mokslo metams apie tai, ką šiemet pieš iš žvakelių. Tiesiog matau, kaip jie skirstosi darbus, įtraukia į savo veiklą tėvus. Kaip galiausiai dėlioja žvakeles pagal iš anksto apgalvotą schemą ir tuo pat metu stengiasi nepaslysti nuo šlapio šlaito.

Tokie vaikai, mano manymu, ne tik nėra sugadinti – turbūt reikėtų labai stipraus poveikio iš išorės, kažkokių neigiamų išgyvenimų, kad iš tokių vaikų užaugtų sugadinti žmonės. Kuo daugiau tokių šviesos paveikslų kuriančių vaikų, tuo ramiau dėl to, kokie mes, kauniečiai, lietuviai, būsime po dešimties ir daugiau metų.

Miesto vadovai prabilo apie būtinybę sukurti Kaunui prekės ženklą. Manau, kad Aleksoto šlaitas su vasarą jį papuošiančiu drugeliu (tegu ir akivaizdžiai mąžtant jį kuriančių verslininkų entuziazmui), šviesos paveikslu rudenį yra ypatinga vieta, kurią galėtume išnaudoti kaip ypatingą miestą puošiantį akcentą. Banalus (nes Europoje ne viename mieste teko tokį matyti) gėlių kalendorius pavasarį ir vasarą, šviesos paveikslas vieną rudens vakarą, o kitomis dienomis ir žiemą – dar kažkoks miesto vaikų, dailininkų fantazijos produktas. Nesakau, kad dėl to Kauną užplūstų minios turistų, bet mums, kauniečiams, tikrai įkvėptų teigiamų emocijų.