A.Ažubalis nusipelnė Prezidentės ir „Maximos“ savininkų pasitikėjimo

Prezidentės sprendimą iš ministro posto pašalinti Vygaudą Ušacką ir paskirti Audronį Ažubalį galėjo nulemti pastarojo vaidmuo didžiausiame šio šimtmečio oligarchiniame „projekte“, teigia teisininkas Kęstutis Čilinskas.

„Projektas“, anot K.Čilinsko, prasidėjo 2003m., kai dabartinė Prezidentė dar buvo finansų ministre. Tuomet valstybiniai Vakarų skirstomieji tinklai (VST), t.y., teisė gauti pelną iš valstybės gaminamos ir valstybės nutiestais tinklais tekančios energijos pardavimo, buvo perleista „Maxima“ savininkų įsteigtai bendrovei „NDX energija“.

Valstybė tapo savo elektros energijos pirkėja. Po to buvo padidintos elektros pardavimų kainos, tuo pačiu padidintas NDX savininkų pelnas visų vartotojų - gyventojų, verslo ir valstybės sąskaita.

Negana to, valstybės bendrovė VST perleista ne rinkos kaina, o už kelis kartus mažesnę likutinę vertę, vykdant neteisėtą privatizaciją: NDX savininkai už VST valstybei mokėjo iš tos pačios valstybinės VST bendrovės. Jie pakėlė VST kapitalo vertę iki rinkos kainos ir iš gauto skirtumo sumokėjo valstybei likutinę kainą, o sau - žymiai didesnę, beveik milijardinę sumą dividendų, teigia K.Čilinskas. Po šios, valstybei nuostolingos finansinės operacijos, finansų ministrei buvo pasiūlyta dirbti eurokomisare, o Lietuvoje tęsiamas valstybinės elektros energetikos dovanojimas NDX savininkams. Pasak K.Čilinsko, čia svarbus vaidmuo teko Seimo nariui A.Ažubaliui.

Finansinę operaciją, vadinamąjį LEO sandorį, kontroliavo tuometinis premjeras, Socialdemokratų partijos vadovas ir dabartinis premjeras, TS-LKD partijos vadovas. Pirmojo patikėtinis LEO sandorio grupėse buvo S.Spėčius, antrojo - A.Ažubalis. Pastarojo darbinės grupės rezultatas - NDX kapitalo įvertinimas kuo brangiau, o valstybinių energetikos bendrovių - kuo pigiau. Po tokio įvertinimo ir kapitalų sujungimo į LEO bendrovę, 38.3 proc. visos nacionalinės elektros energetikos sistemų ir jų duodamo pelno perėjo NDX bendrovei. Vadinasi, ir vyriausybinėje darbo grupėje veikusiam A.Ažubaliui NDX savininkai dėkingi už tai, kad jų bendrovė iki VST privatizavimo turėjusi tik simbolinį kapitalą, tapo kelių milijardų litų vertės buvusio valstybinio kapitalo savininke.

Formaliai minėtą valstybės ir NDX kapitalų įvertinimą turėjo atlikti vienas užsienio bankas, kuriam Vyriausybė sumokėjo 5 mln. litų. Tačiau, nagrinėjant S.Spėčiaus bylą Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje, buvo pagarsinti duomenys, rodantys, kad įkainojimą valstybės nenaudai nulėmė A.Ažubalio darbo grupė, nurodo K.Čilinskas. Pagal įstatymą Leo sandorio dokumentai turi būti vieši, tačiau ir buvęs, ir dabartinis premjerai nedavė susipažinti su A.Ažubalio darbo grupės aprobuotais dokumentais nei to prašiusiems Seimo nariams, nei eurokomisarams. Tiesa, finansų komisarė, dabar - Lietuvos Prezidentė, tais dokumentais tuomet nesidomėjo.

Tapusi kandidate į Prezidentus ji tvirtai žadėjo Tautai viską išsiaiškinti ir kovoti prieš oligarchiją. Tuo pelnė rinkėjų simpatijas. Konstitucinis teismas nustatė, kad valstybinio kapitalo perdavimas privačiai bendrovei negaunant iš jos adekvataus finansavimo įsipareigojimo, prieštarauja Konstitucijai. Bet po rinkimų Prezidentė nustojo skelbti kovą oligarchams. Konstitucinio teismo sprendimas liko neįvykdytas.

Spaudžiant visuomenei ir Europos komisijai, VST ir LEO sandoriai buvo panaikini restitucine sutartimi. Tačiau, pažymi K.Čilinskas, vietoje teisėtos restitucijos, pagal kurią NDX turėtų sugrąžinti valstybei visą praturtėjimą iš minėtų dviejų sandorių, Vyriausybės ir NDX restitucinėje sutartyje nustatyta, kad tas praturtėjimas buvo teisingas. Dar daugiau - Vyriausybė įsipareigojo pasirašant restitucinę sutartį dar primokėti NDX bendrovei 680 mln. litų.

Be to, Vyriausybė visos Lietuvos Respublikos vardu įsipareigojo niekada ateityje NDX savininkų ir jų teisių perėmėjų, o taip pat kartu su NDX veikusių valstybės pareigūnų ir privačių asmenų atžvilgiu netaikyti Lietuvos teisės, neginti viešojo intereso ir nedaryti jokių veiksmų ir pranešimų, kurie rodytų bet kokio oficialaus asmens teisinės restitucijos siekį ar norą ieškoti žalos valstybei.

K.Čilinskas nurodo, kad už šių ES ir Lietuvos teisei priešingų, teisinėje valstybėje neįmanomų įsipareigojimų nevykdymą restitucinė sutartis netgi nustato NDX savininkų teisę iš Lietuvos valstybės gauti piniginę kompensaciją. Tuo tikslu restitucinė sutartis nustatė beprecedentinį dalyką: visas valstybės turtas (išskyrus ambasadas) ir valstybės kontroliuojami pinigų fondai, akcijos buvo užstatyta, t.y., Vyriausybė visam laikui NDX savininkų naudai atsisakė Lietuvos Respublikos turto imuniteto.

Tai, pasak K.Čilinsko, rodo, jog NDX savininkams pažadėta labai didelė suma. Sutartyje jos nėra, bet slaptą susitarimo pusę žinantys premjeras ir A.Ažubalis viešai kalba apie kelis milijardus litų.

V.Ušackas yra neįsivėlęs į tokius sandorius ir neteko Prezidentės pasitikėjimo. Natūralu, kad Prezidentė, vadovaujanti valstybei su NDX bendrovei užstatytu turtu, pasirinko ministru politiką, kuris nemažai prisidėjo prie to, kad valstybė nuskurstų ir savo turtu tarnautų oligarchams.

Anot K.Čilinsko, A.Ažubalis galėjo tikėtis užsienio reikalų ministro posto anksčiau, bet iki Prezidento rinkimų visuomenė ir kai kurie politikai reikalavo politikų ir pareigūnų bendros su NDX veiklos tyrimo. Tai buvo nepalankus A.Ažubalio karjerai laikas. Tačiau išrinkus Prezidentę, tyrimo idėjos buvo užgesintos. Priešingai, restitucine sutartimi valstybės ir NDX sandorių veikėjai buvo iškelti aukščiau teisės ir valstybės. Peržiūrėta S.Spėčiaus byla ir neberasta jo kaltės įrodymų. O A.Ažubalis atsidūre pranašesnėje padėtyje net už valstybės vadovę - ministro kontrolėje bus ambasadų turtas, kuris dar nėra užstatytas NDX savininkams.

K.Čilinsko teigimu, visuomenės protestai dar per menki, kad pajudintų šią antikonstitucinę oligarchinę sistemą.