Keisti lietuviški finansų tvarkymo ypatumai

Lietuviai linkę skųstis augančiomis kainomis ir kylančiais mokesčių tarifais, tačiau retas kuris imasi veiksmų siekdamas suvaldyti savo finansinę situaciją. Negana to, gyvenimą mėgstame apsunkinti su ekonomine logika prasilenkiančiais sprendimais.

Ekonomika ar emocijos

"Ekonominė logika – ne visada tinkama gyvenimo logika. Nes, remiantis ekonomine logika, kažin ar naudinga turėti vaikų. Arba remiantis ekonomine logika nereikėtų palikti arbatpinigių, aukoti pinigų ir panašiai. Taigi emocijos ir neekonominiai interesai ne visada taip jau blogai", – pusiau juokais, pusiau rimtai pradėjo kalbą SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Tačiau ji pripažino, kad lietuviai turi nemažai įpročių, kurie su ekonomine logika prasilenkia ir kur vis dėlto reiktų pasikliauti būtent ja, o ne emocijomis.Neprotinga turėti santaupų juodai dienai ir tuo pat metu skolintis. "Paprastai už santaupas gauname mažesnes palūkanas negu už paskolą, o jei ta juoda diena ateis, kol skola dar negrąžinta, vis tiek mokėti reikės iš santaupų", – dėstė pašnekovė.

Nuosavo būsto fenomenas

Kalbant apie sprendimus, kurie išskiria lietuvius iš kitų tautų, ekonomistai pirmiausia mini nuosavo būsto fenomeną. Daugybė tyrimų rodo, kad lietuviai siekia įsigyti nuosavą būstą ir jame gyventi – tuo jie išsiskiria iš kitų tautų: esame tarp pirmaujančių šalių pagal nuosavame būste gyvenančių gyventojų dalį.

Sakysite, kas čia keista? Gal ir nieko, tik nemenka dalis kitų tautų atstovų į turtą, taip pat nekilnojamąjį, žvelgia kur paprasčiau ir pragmatiškiau. Tarkime, danai mielai gyvena nuomojamame būste, nes nereikia mokėti nekilnojamojo turto mokesčių, nereikia rūpintis remontu ir renovacija, tik sumokėti komunalinius mokesčius ir nuomą, o panorėjus naujesnio būsto, išsinuomoti kitą.

Neseniai pristatytas SEB banko tyrimas parodė, jog 97 proc. apklausos dalyvių pareiškė, kad geriau gyventi nuosavame būste. Kodėl? Priežastys išimtinai emocinės psichologinės. Net 80 proc. respondentų nori gyventi nuosavame būste, nes tik tuomet jaučiasi tikri šeimininkai! 54 proc. nuosavame būste jaučiasi saugesni, 32 proc. – nes galės palikti turtą palikuonims.Šios savininkiškos nuostatos negali pakeisti net pinigai. Pasirodo, net 56 proc. apklausos dalyvių nekeistų nuosavo būsto į nuomojamą, net jei mėnesio išlaidos dėl to sumažėtų daugiau kaip perpus.

Paskaičiuokime. Tarkime, už nuosavą būstą, kurį pirkote su banko paskola, kas mėnesį mokate 2000 litų, išsinuomoti analogišką butą galite už 1000 litų. Taigi kas mėnesį sutaupote 1000 litų. Per metus tai jau visi 12 tūkst. litų. Per 25 metus (tariamas paskolos grąžinimo laikotarpis) būtų sukaupta 300 tūkst. litų, ir tai be palūkanų, kurias būtų galima uždirbti laikant pinigus banke. Net įvertinus infliaciją, pinigų nuvertėjimą, nekilnojamojo turto kainų augimo galimybę, po 25 metų be paskolos turėtumėte solidžią sumą, kurią būtų galima investuoti, skirti vaikų studijoms ar įsigyti būstą.

Kitu atveju turėtumėt nuosavą, bet ne vieną remontą mačiusį arba nugyventą ir esminės renovacijos reikalaujantį būstą. Ką jau kalbėti apie bankui permokėtą sumą."Swedbank" Asmeninių finansų instituto užsakymu bendrovės "Spinter tyrimai" atliktas namų ūkių finansinės situacijos ir finansinių įsipareigojimų tyrimas parodė, kad nuosavame būste šiandien gyvena daugiau nei 85 proc. namų ūkių. Dažniausiai nuosavuose būstuose gyvena kaimo vietovėse įsikūrę namų ūkiai – net 91 proc. O mažiausiai gyvenančių nuosavuose būstuose yra didžiuosiuose miestuose: nuosavame bute arba gyvenamajame name gyvena 84 proc. penkių didžiųjų šalies miestų gyventojų.

"Siekis bet kokia kaina turėti nuosavą būstą nulemtas istorinių ir kultūrinių Lietuvos ypatumų. Ir vis dėlto raginčiau gyventojus, ypač dar tik ieškančius gyvenamosios vietos, racionaliai įvertinti, ar nuosavas būstas atitinka to meto finansines galimybes, galimus jų pokyčius ateityje, pavojų susidurti su finansiniais netikėtumais, tokiais kaip darbo netekimas, pajamų sumažėjimas ir pan.", – ragino "Swedbank" Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.

Mano namai, mano tvirtovė

Kita prisirišimo prie nuosavo būsto pusė – viršplotis. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, kurie vaikams išsikėlus lieka didelio ploto būste ir nenori jo keisti į mažesnį, taip pat atsikratyti krūvos rūpesčių ir išlaidų.Panaši situacija susiklostė ir su pernelyg gerai savo galimybes prieš krizę vertinusiais žmonėmis, kurie įsigijo didelio ploto būstą, o pablogėjus finansinei padėčiai nesugebėjo mokėti paskolos, palūkanų, mokesčių, tačiau ir buto į mažesnį nekeitė.

"Senjorai nesikrausto iš per didelio ar per brangaus būsto, nes jame gyveno visą gyvenimą, tačiau jie neturi už ką nusipirkti reikalingų vaistų ar visaverčio maisto", – kalbėjo J.Varanauskienė."Tai neracionalu, nes didesnio ploto būstas reikalauja ir didesnių išlaidų. Taigi dėl tų pačių kultūrinių ypatumų ir siekio užtikrinti kuo didesnės vertės palikimą neretai nukenčia dabartiniai poreikiai", – pritarė O.Bložienė.

Gera atmintis

Lietuviai išsiskiria ir pomėgiu laikyti santaupas vadinamojoje kojinėje, arba po pagalve, gal knygoje. Bet kur, tik ne banke, saugykloje, kredito unijoje. Kodėl? Yra du atsakymai: "Mažos palūkanos, kurios nekompensuoja net infliacijos" arba "Nepasitikiu bankais". Pastarajam nepasitikėjimui pagrindo davė nepriklausomos Lietuvos aušroje, 1995–1996 m., griuvę bankai, žadėję milžinišką uždarbį per sekundę ir taip pat greitai pradanginę milijardines tautiečių santaupas.Nors bėgant metams finansų sistema Lietuvoje sustiprėjo, atsirado net toks dalykas kaip indėlių draudimas, lietuviai iki šiol nepasitiki bankais ir maždaug kas trečias prisipažįsta santaupas laikantis namie.

"Be to, reiktų atminti, jog laikant santaupas namie tikimybė jas prarasti dėl vagystės ar tokių nelaimių kaip gaisras yra didesnė nei dėl finansų institucijos bankroto. O dėl pirmojo argumento, tai, kad ir kokio dydžio infliacija būtų, laikant santaupas namie ar einamojoje sąskaitoje, ji visiškai nekompensuojama. Be to, atsiranda rizika, kad santaupos, laikomos su einamosioms išlaidoms skirtomis lėšomis, gali būti panaudotos ne pagal paskirtį ar išleistos spontaniškiems pirkiniams", – kalbėjo O.Bložienė.

Lengvi pinigai lengvai išeina

Tačiau be nacionaliniu sportu tapusio pomėgio pakampėse slapstyti pinigus, yra ir kitas reiškinys. Lietuviai taip nori greitai pralobti, kad atsiradus galimybėms investuoti į įvairius finansinius ir nefinansinius produktus, daugelis nė nesusimąstydami paskutinius pinigus sukišo į itin rizikingas investavimo priemones arba prisipirko nevienareikšmiškai likvidumo ir investavimo požiūriu vertinamo nekilnojamojo turto.

"Deja, pasitaiko ir tokių atvejų, kai siekis uždirbti lemia neapgalvotus sprendimus, pavyzdžiui, santaupų investavimą į rizikingas priemones. Kalbant apie santaupas kaip finansinę pagalvę, pirmiausia reiktų galvoti apie jų išsaugojimą, o tik tuomet apie uždarbį", – patarė O.Bložienė.J.Varanauskienė pastebi, kad lengvai gautus pinigus – padovanotus ar laimėtus – esame linkę išleisti pirkiniams, kurių nepirktume iš uždirbtų pinigų. Taip lengvai gauti pinigai dažniausiai lengvai ir nepastebimai iškeliauja iš jų gavusių kišenių, o apčiuopiama gerovė nesukuriama, gyvenimo kokybė nepagerėja.

Krizė nieko neišmokė

Kai draudimo paslaugas siūlančios ir pensijų fondus valdančios bendrovės kalba apie tai, kad lietuviai nenoriai rūpinasi ateitimi, dažniausiai pagalvoji apie reklamą ir norą parduoti produktą, kurio niekam nereikia. Tačiau daugybė tyrimų rodo, kad išties nesame linkę rūpintis ateitimi, esame apatiški ir pritingime dirbti."Pensijų dydis Lietuvoje yra vienas aktualiausių šiandienos klausimų, tačiau tik 8 proc. gyventojų teigė nerimaujantys dėl pensijų dydžio.

 

Pradelsti mokėjimai kai kuriose savivaldybėse siekia 12-os mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydį, tačiau dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo nerimauja vos 2 proc. respondentų. Daugiausia gyventojų nerimauja dėl atlyginimų dydžio ir kainų, t. y. to, kas svarbiausia šiandien. Tai rodo, kad net ir pasibaigus ekonominei recesijai, kuri daugeliui skaudžiai iliustravo, kaip svarbu planuoti bei ruoštis ateičiai, nesiekiama pažvelgti toliau nei baigiasi šiandiena", – stulbinamus apklausų duomenis komentavo O.Bložienė.

Kad nesirūpinama ateitimi ir būsima pensija, įrodo tolerancija pajamoms vokeliuose. Pavyzdžiui, praėjusiais metais atliktas oficialiai darbo neturinčių asmenų tyrimas atskleidė, jog 54 proc. jų vis dėlto turi su darbo santykiais susijusių pajamų. Viena vertus, tai suprantama: darbuotojai dažnai jaučiasi silpnesni ir negalintys diktuoti sąlygų darbdaviui. Be to, kai siekiama sudurti galą su galu, mokesčiai ir būsima pensija nueina į antrą planą. Daugelis paklausti apie pajamas, nuo kurių nemokami mokesčiai, mosteli ranka: "Pensijos nesulauksiu" arba "Kol ateis pensija, ko gero, ir tos "Sodros" nebeliks". Ir tai jau rodo žmonių pasitikėjimą valstybe bei valdžios institucijomis.

"Nerimo dėl finansinės situacijos ateityje nejaučia vos 1 proc. gyventojų. Tačiau daugiau nei 10 proc. gyventojų, naudojančių finansų kaupimo priemones, nieko nežino apie savo indėlių ir investicijų rūšį, sukauptą sumą ir terminus, o gerai žino tik 50 proc. Dėl pensijų kaupimo priemonių situacija dar sudėtingesnė: viską apie pasirinktą kaupimo kryptį, rizikingumą, sukauptą sumą žino tik 15 proc., o nieko arba tik šį bei tą žino beveik 50 proc. šiomis priemonėmis besinaudojančių asmenų", – dėstė Asmeninių finansų instituto vadovė.

Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 2010 m. nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 proc. Naujausi Lietuvos darbo biržos duomenys rodo, kad balandžio 21 d. šalyje buvo registruota 275,9 tūkst. bedarbių, t. y. apie 12,76 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Galime pasidžiaugti, kad nedarbas po truputį mažėja. Tačiau krizė atskleidė ir kitą medalio pusę – bedarbiai nenori rasti darbo.

"Tyrimai rodo, jog nerimaujama dėl atlyginimų dydžio ir kainų bei tarifų. Tačiau darbo biržos vykdomos apklausos rodo, jog net ir sunkmečiu maždaug penktadalis registruotų bedarbių į darbo biržą kreipėsi ne siekdami susirasti darbą, o dėl kitų priežasčių, kaip antai socialinė pašalpa, nedarbo išmoka ir t. t.", – pabrėžė O.Bložienė.

Ištroškę gausybės

Itin įdomią lietuvių pirkimo įpročius atspindinčią tendenciją yra pastebėjęs "Norfos mažmenos" akcininkas ir valdybos pirmininkas Dainius Dundulis. Tai, kad lietuviai itin lojalūs savo gamintojams, jau senai žinoma. Be to, mes esame visiškai nepakantūs tuščioms lentynoms ir mažam pasirinkimui.

"Pastebėta, kad kuo toliau į Rytus, tuo mažiau pirkėjai pakenčia mažą asortimentą. Vakariečiai būtiniausias prekes mielai perka mažo asortimento, vadinasi, ir mažesnių kainų parduotuvėse. Vokietis užėjęs į mažų kainų parduotuvę ir radęs tik vienos rūšies konservuotų žirnelių, jų ramiai nusipirks. Lietuvis pamatęs tokį vaizdą, t. y. tokią pasiūlą, turbūt nusispjaus ir išeis", – yra pasakojęs D.Dundulis.

Pasak jo, tokį elgesį gali lemti dar sovietmečiu susiformavę psichologiniai veiksniai. "Žmonės savo jaunystėje tarybinėse parduotuvėse matydavo ir iki šiol atsimena tuščias lentynas. Mažas asortimentas parduotuvėse, matyt, iki šiol veikia jų psichiką. Atėję į parduotuvę jie nori matyti platų pasirinkimą, tuomet jiems gerai, pirkėjai jaučiasi komfortiškai", – samprotavo pašnekovas.

Būtent šis veiksnys gali būti viena priežasčių, kodėl kol kas didieji mažų kainų parduotuvių tinklai, tokie kaip "Lidl", tik apsidairė Lietuvoje, bet taip ir nesiryžo pradėti realios veiklos."Lietuvoje buvo ne vienas bandymas atidaryti mažų kainų parduotuves. Tai darė ir mūsų konkurentai, ir mes. Tačiau bandymai atidaryti mažų kainų parduotuves baigėsi tuo, kad jos tokiomis tik buvo vadinamos. Realiai jų pas mus nėra, nes prekių kainos jose beveik niekuo nesiskiria nuo įprastinio prekybos centro kainų", – kalbėjo D.Dundulis.

Per kaimyno petį

Dar praėjusį rudenį Asmeninių finansų instituto užsakymu atlikto namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, manančių, jog gyvena vidutiniškai arba žemiau vidutinio lygio, tarp namų ūkių, kurių pajamos siekia iki 1000 litų, yra 67,2 proc., o tarp tų, kurių pajamos viršija 2500 litų, – net 77,5 proc. Šį paradoksą iš dalies galima paaiškinti namų ūkio narių skaičiumi.

Tačiau, O.Bložienės įsitikinimu, tai visko nepaaiškina."Darome prielaidą, jog vertindami savo finansinę situaciją dažnai dairomės į kitus, artimuosius. Gaunantys nedideles pajamas atkreipia dėmesį, jog gali būti ir blogiau, o gaunantys didesnes pajamas mato, kad jo vadovui ar kaimynui sekasi dar geriau. Kartais toks požiūris lemia neracionalius finansinius sprendimus, pavyzdžiui, įsigyti automobilį, ne prastesnį nei draugo, tačiau galbūt ne pagal savo kišenę", – dėstė pašnekovė.Apibendrindama ji mano, kad lietuviai linkę nerimauti dėl finansų, kainų, tarifų, tačiau nesiima aktyvių veiksmų situacijai suvaldyti.

Vargani stileivos

Nors Lietuvoje dar nėra pastebimų masinio susižavėjimo kokiu nors prekės ženklu ar gaminiu apraiškų, tačiau mes mėgstame gražiai atrodyti, turėti naujausio modelio telefoną ar brangią mašiną.Ekonomistai pastebi: madingos prekės, nesvarbu, tai būtų drabužiai ar telefonai, atpinga greičiau negu nusidėvi. Paprastas pastebėjimas: populiarus žaidimų kompiuteris "Wii" prieš porą metų kainavo apie 1000 litų, šiandien jau tekainuoja apie 700 litų.

Ką ir kalbėti apie madingus drabužius, kainų skirtumas sezono pradžioje ir vos po poros mėnesių gali būti skaičiuojamas kartais.J.Varanauskienė nepataria skolintis daiktui, kurio galiojimo ar naudojimo laikas trumpesnis negu paskolos grąžinimo ir palūkanų skaičiavimo laikotarpis. Tokio elgesio rezultatas: daiktas jau nebenaudojamas ar morališkai pasenęs, o jūs vis dar mokate išperkamosios nuomos bendrovei.


Šiame straipsnyje: paskolosnekilnojamasis turtas

NAUJAUSI KOMENTARAI

111

111 portretas
man idomu kaip is 650 lt. galiu tvarkyti finansus apie ka jus brangus ponuliai snekate, nusileiskite ant zemes, mane tiesiog siutina banku darbuotojai kurie nemato nieko tik skaicius. uzsidirbau ant buto visa gyvenima atidaviau darbui ir nieko neturiu vot taip mes dabar gyvename-kosmaras.

jo jo

jo jo portretas
supratau straipsnio esme. gyvenkime kaip ir kitose tautose vergai. susirgai, savo gusto neturi, nuomos neissimoki ir valink velniop. Jokio socialinio saugumo. Pagaliau nuomoetis yra brangiau nei gyventi nuosavame. Juk tas kas nuomoja ima nuomos mokesti ir daro bizni. pagal ta bizni jie uzdirba tiek kad superiniai gyvena ir is tu paciu nuompinigiu sumoka NT mokesti ir renovacijas. Kodel straipsnyje slyksciai meluojama ket jei jau nuomojes tai nemoki NT mokescio ir renovacijos mokesciu. O kas pagal jus juos apmoka :) MELAGIU STRAIPSNIS.

Petras

Petras portretas
Netikiu kad straipsni rase banko darbuotojas. Arba jis kvailas kuo nesinori tiketi arba meluoja. Kaip manote kas apmoka visas nuomotojo islaidas susijusias su turto islaikymu? Aisku kad nuomininkas. Tiek NT mokesti tiek renovacijas tiek pelna savininkui.
VISI KOMENTARAI 28
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių