Velykų rytą saulė pražydo

Pavasaris... Prabunda gamta, prabunda žmonių jausmai. Savaitė nuo Velykų iki Atvelykio Vilniaus gyventojams kasdien dovanojo akį ir širdį džiuginančių renginių.

Šiltą balandžio 7-osios popietę dvidešimties sostinės vidurinių mokyklų moksleiviai dailės mylėtojus, jaunųjų talentų gerbėjus pakvietė į mokinių dailės darbų parodą, kurią svetingai priėmė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė.

Tą dieną jau „sniegs visur į nieką“ pavirtęs buvo, tad einant į parodą kažkodėl prisiminė chrestomatiniai Donelaičio žodžiai apie svietą budinančią saulelę, ir parodoje tikėjausi pajusti tą nuotaiką, kuri apima žvelgiant į prisikeliančią gamtą.

Matyt, panašių jausmų vedami į Ramovę rinkosi ir mokytojai, kurių vardu atidarydama parodą kalbėjo Živilė Šimelevičienė, vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ dailės mokytoja ekspertė: „Šiandien, kai ėjau į parodėlės atidarymą, buvo labai malonu matyti, kaip gražiai po tokio lietingo ryto šviečia saulė. Ir parodos pavadinime džiaugiamės saule „Velykų rytą saulė pražydo.“

Mokytoja informavo, kad parodoje eksponuojama apie 200 įvairiomis technikomis atliktų darbų. Parodai pasirengti vaikams padėjo 18 mokytojų.

Nuoširdžiais žodžiais mokytoja padėkojo Karininkų ramovės viršininkui Remigijui Juknai –Živilė Šimelevičienė jau antrą kartą šių gražių namų šeimininkui sakė padėkos žodžius už dėmesį menams: praėjusiais metais čia buvo surengta dailės mokytojų paroda „Polėkis.“ Viršininkas kaip visada džentelmenas pasakė, jog Lietuvos kariuomenė turėtų dėkoti vaikams ir jų mokytojams už tai, kad jie puošia Ramovės patalpas. Remigijus Jukna poetiškais žodžiais pasveikino vaikus ir mokytojus su gražiausia  pavasario švente Velykomis, kuri paprastai tęsiasi iki Atvelykio, pasidžiaugė, kad eksponuojamuose mokinių darbuose tiek daug šviesos ir grožio, palinkėjo gražių švenčių, sėkmės moksluose, naujų darbų.

Pažymėjusi, jog ši paroda pratęsia mūsų šventes, Živilė Šimelevičienė pakvietė pasidalyti mintimis, pasigrožėti darbais, pasidžiaugti švente.

Su Velykomis ir šios šventės proga atidaryta paroda Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo departamento vardu pasveikino  Jolanta Dambrauskaitė. Ji pasidžiaugė mokinių darbais, kurie džiugina akį. „Gera čia. Džiugiausia, kad Vilniaus mieste yra tiek entuziastų, o didžiausia entuziastė yra Živilija“, – kalbėjo viešnia. Ji  džiaugėsi gražia tradicija tampančiu bendradarbiavimu su Karininkų ramove, pabrėžė, jog vaikams labai svarbu  eksponuoti darbus miesto erdvėse.

„Pasijunti svarbiu Vilniaus miesto piliečiu, ta maža meno pasaulio dalele, kuri iš tiesų labai reikalinga. Paroda, lyg margučių spalvos, susideda iš tų visų mūsų dalyvių – ir paroda, ir spalvingas Vilniaus miesto gyvenimas. Didžiausią pagarbos žodį noriu tarti Živilei, nes be jos nebūtų nei šios parodos, nei šaunia tradicija tampančios Vilniaus miesto mokytojų meno parodos „Polėkis“, kuri šiais metais jau antrą kartą buvo eksponuota Seime. Iš tikrųjų „šitas žmogutis kaip varikliukas“ – iš kur tiek idėjų, tiek noro, entuziazmo? Belieka tik stebėtis“, – savo ir kolegų vardu kalbėjo Savivaldybės atstovė, nuoširdžiai dėkodama mokytojai „už tokį vedimą į priekį kaip kelrodė žvaigždė“, ir perskaitė padėką, kurioje rašoma: „Vilniaus miesto Savivaldybės administracijos, Švietimo departamento, švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyrius dėkoja Vilniaus vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ dailės mokytojai ekspertei Živilijai Šimelevičienei už iniciatyvą ir neblėstančią energiją organizuojant Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokyklų mokinių velykinių darbų parodą „Velykų rytą saulė pražydo.“

Padėkos raštai buvo įteikti visiems parodai darbelius padėjusiems rengti mokytojams, kurie neskaičiavo valandų, negailėjo kantrybės, dėmesio. Jie negaišo laiko dabar madingų projektų rengimui, o savo lėšomis pirko medžiagas, kurioms mokyklos neskiria pinigų,  patys atvežė darbus ir juos pritvirtino.

Živilija Šimelevičienė  Karininkų ramovei įteikė Volungės pradinės mokyklos neformalaus dailės ugdymo būrelio vadovės,  Lietuvoje žinomos dailininkės akvarelistės Ramūnės Lebedytės
darbą „Vanduo ir dangus.“

Mokytojai dėkojo savo mokiniams už gražius darbus, įteikė dovanėles.

Nuaidėjus plojimams, išsisklaidžius laimingų vaikų šurmuliui,guašu, gratažais, aplikacijomis, mišria technika atlikti darbai, popieriaus karpiniai, keramikos darbeliai traukte traukė pasigrožėti spalva ir forma išreikštu vaikų fantazijos skrydžiu. Ko tik čia nebuvo: lyg iš muziejų atkeliavusios ornamentuotos verpstės, skrynios, uzbonai, puodynės, jose kaip gyvos puikuojasi verbos, šakas aplipę kačiukai, virš Vilniaus senamiesčio skrendantys paukščiai – tikras „Pavasario virsmas“ (tokiu vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“mokinės Anos Miniajevos paveikslo pavadinimu galima apibūdinti bendrą parodos  nuotaiką).

Stovi užburtas vaikų sukurto vizijų pasaulio ir nejučiomis prisimeni panašią pavasarišką nuotaiką
išgyvenusio jaunojo Maironio eilėraščio „Pavasaris“ posmus:

Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! Išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų –
Vainikų eilė pirmutinė.

Kruopščiai vedžiodami ornamentų linijas, derindami margų raštų spalvas, jaunieji dailininkai ir patys, tikriausiai, jautė ryšį su lietuvių, lenkų ar rusų tautodaile (visų šių tautų darbeliai atstovaujami parodoje), galbūt ir poezija, bet visus juos sieja Vilnius, šio miesto aura. Įsiminė paveikslai, kvieste kviečiantys užkopti į Gedimino kalną, paklajoti švariomis gatvelėmis, žvilgtelėti pro langą į „Velykinio miesto“ namelio vidų...Žvelgiant į šiuos paveikslus, gali akimirką įsivaizduoti, kad jų kūrėjų lūpomis ir širdimi kalba Justinas Marcinkevičius:

Mano mieste,
saulėteki ir saulėleidi mano,
gatvių, stogų ir žmonių
neramus horizonte!
Aš tave kaip save atrandu...

Aš – vienas iš daugelio tavo langų,
kuriais tu žiūri į pasaulį,
kuriais tu juokies
ir verki.

Šioje parodoje matome, kad vaikai atranda miestą ir save mieste.

Kalbinu mokytojus apie parodą, apie dailės ugdymą. Daugelis apgailestauja, kad bendrojo lavinimo mokyklose dažnai mažinamas dailės pamokų skaičius, todėl tenka dirbti keliose mokyklose. Bet mokytojai mėgsta savo darbą. Ko gero, taikliausiai dailės mokytojo tikslus ir uždavinius apibūdino minėtoji dailininkė Ramūnė Lebedytė: „Sudominti vaikus menu, skatinti kūrybines galias ir įvairius raiškos būdus, ugdyti fantaziją“. Jos mokinės, devynerių metų Salomėjos Jurėnaitės piešinių yra skelbta spaudoje, vienas mergaitės darbelis puošia I klasės dailės vadovėlį, Lietuvos dailės muziejaus meno pažinimo centro leidinį „Moksleivių kūrybinės interpretacijos Vytauto Kazimiero Jonyno parodoje „Pasaulio meno kryžkelėse“.

Simono Stanevičiaus vidurinės mokyklos mokytojas metodininkas Rimantas Kisielius džiaugiasi, kad jo ugdytiniai jau nuo pirmos klasės gali lankyti keramikos studiją ir mokytis lipdyti dirbinėlius, puošti juos raštais. Nuo penktos klasės iki devintos įvedamos tęstinio kryptingo meninio ugdymo – dailės , šokio, muzikos, keramikos – pamokėlės. Pasirinkusieji keramiką lipdo dekoratyvinius ir buitinius darbelius, skulptūrėles, lieja dirbinius iš gipso, daro vitražėlius, dekoratyvinius pano, eksperimentuoja su dūmine keramika. Mokiniai rengia parodas mokykloje ir miesto erdvėse, atstovauja mokyklai konkursuose. Živilija Šimelevičienė pažymėjo, kad kolega Rimantas visada nuoširdžiai talkina rengiant parodas, fotografuoja ir visus aprūpina nuotraukomis.

Tenka apgailestauti, kad į šios velykinės parodos atidarymą neatvyko žiniasklaidos atstovų. O gal čia buvo būsimieji čiurlioniai, šimoniai, mikėnai, tarabildienės... Visi jaunieji dailininkai – švytintys deimančiukai, o juos į grožio pasaulį lydinčios mokytojos ir mokytojai – tikri deimantai. Visiems jiems apibūdinti reikėtų atskiros studijos.

Bet apie šios parodos įkvėpėją Živilę Šimelevičienę, kurios darbą šių eilučių autorei teko stebėti du dešimtmečius, norisi pasakyti keletą pelnytų žodžių. Savo mokinių darbų parodas mokytoja rengia nuo pirmojo 1990 m. rudenį  įsteigtos vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ pavasario. Tada didžiąją šios mokyklos mokinių dalį sudarė tremtinių ir politinių kalinių vaikai ir vaikaičiai, suvažiavę iš plačiosios Rusijos. Tą „blokadinį“ pavasarį Seimą gaubė barikados, ore sklandė nežinia. Nepaisant to, dailės kabinetas, kuriame buvo mokoma pajusti ir išreikšti grožį, formas, svajones, lyg paukščiams į neramią tėvų ir protėvių žemę atskridusiems vaikams buvo švelnumo, gerumo ir ramybės uostas. Dailės kabinete vaikai susipažino su tautodailės, etnologijos pagrindais.

Septyniolikoje Ž. Šimelevičienės mokinių velykinių piešinių parodų buvo eksponuojami darbai, sukurti dailės pamokose ir dailės būrelių užsiėmimuose. Ji yra išleidusi vaikų dailės darbų knygą, atvirukų komplektą, jos mokinių darbeliais iliustruota bent dešimt knygų, piešiniai skelbti Lietuvos ir užsienio lietuvių laikraščiuose ir žurnaluose. Labiausiai mokytoja džiaugiasi tais mokinių kūrybos darbais, kuriuose atsispindi nuoširdus tikėjimas savo kuriamu pasauliu: „Baltas lapas, kuriame tuoj atsiras naujas paveikslas – tai ištisas pasaulis, dar nepaliestas melo, išskaičiavimo, abejingumo, netikėjimo.“

Apie šią parodą Živilę Šimelevičienę  kalbinti buvo lengviau negu kitus mokytojus. Ji yra baigusi ne tik dailės, bet ir germanistikos studijas, iškalbos mokėsi iš F. Šilerio, J. W.Getės (Goethe), T. Manno ir kitų iškilių autorių kūrinių. Tad mokytoja dailininkės žvilgsniu ir filologės gebėjimais rado gražių žodžių apibūdinti šioje parodoje eksponuojamus darbus: „Mokinių darbuose daug lūkesčio, svajonių, išradingų kompozicijų. Daugeliui Velykos – tai spalvingi margučiai, kurių pilnos kiškių ir Velykų Bobučių kraitelės, kitiems –Vilniaus krašto verbos, pavasarį skelbiantys paukščiai, gamtos ir jausmų atgimimas… Temų ratas ir išraiškos priemonės labai įvairios. Įvairiais raiškos būdais vaikai bandė nuoširdžiai išreikšti savąjį Šv. Velykų džiaugsmą ir išgyvenimus. Kiekvienas jų dailės darbelis tarsi sako: “Štai ir aš, išgirskite, pajuskite, supraskite, pamatykite.” Visi vaikai yra labai skirtingi, bet turi vienijančią giją – nuoširdumą ir intuiciją. Vieni yra kupini meilės gyvenimui, kūrybai, aplinkiniams – atviros, jautrios, doros sielos. Kiti – “krapštukai”, kuriems reikia dažniau sustoti ir pajusti savo vidinį “aš”, trečių ekspresija ir emocijos liejasi per kraštus, todėl ir darbai žaismingi, spalvoti. Tai –nerimstančios, ieškančios asmenybės.“

Atsisveikinimui su tiek daug dvasios atgajos teikiančia paroda, kuri veiks iki balandžio pabaigos, labai tiktų anksčiau cituoto Maironio eilėraščio paskutinis posmas:

Taip giedra ir linksma ! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!

Priglausti prie širdies tikrai verta pedagoges ir pedagogus, kurie padeda vaikams žengti pirmuosius žingsnius į grožio ir meno pasaulį, kurie padėjo parengti darbelius ir šiai vizualiai pavasario šventei. Štai jų pavardės abėcėlės tvarka:

Gražina Murelytė–Ajauskienė, Taida Balčiūnaitė, Ramutė Baltrūnienė, Laima Bazienė, Tatjana Berštadt, Ariadna Čiurlionytė, Julija Kaunienė, Danutė Kibickienė,  Rimantas Kisielius, Ramūnė Lebedytė, Larisa Lopatin, Violeta Lukauskienė, Edita Dalia Rakauskaitė, Jurga Sidabrinytė, Jelena Šepeleva, Pavelas Šimanas, Živilė Šimelevičienė, Liudmila Šmugurova.

Ačiū Jums ir Jūsų mokiniams, teneblėsta jūsų kūrybinė ugnelė, kad ir kokios reformos dar drebintų Jūsų mokyklas!