Žvėrių mylėtojo nepuola net ir alkani vilkai

Po kojomis girgždėjo sniegas, šaltis gnaibė nosį. Kažkur netoliese inkštė vilkai. Jautėme, kad jie sekė kiekvieną mūsų žingsnį, o mes, du žurnalistai ir medinčius, gamtos bei žvėrių mylėtojas ir žiniuonis Petras Dabrišius, artėjome prie vilkų terapijos trobelės.

Naktį vienas, tik su telefonu

Ta trobelė – tai šiek tiek daugiau nei dviejų metrų aukštyje tarp medžių iškeltas iš paprastų  lentučių sukaltas namiūkštis. Jo grindys pilnos lapų.

„Nekelia pasitikėjimo?“ – nusijuokė Petras ir paaiškino namuką įrengęs drąsuoliams, kur jie gali praleisti naktį. Tai – kitokia, ne daugeliui žinoma delfinų, bet vilkų, terapija. – Drąsuolis užlipa kopėčiomis, jas nuimu, o pastatau tik kitą dieną. Per naktį žmogus užmiršta visas problemas, banko paskolas, laikinus sunkumus."
Naktimis netoli namelio slankioja vilkai. Jie šiurpina kaukimu.

Juolab Petras leidžia namelyje būti tik vienam žmogui. Negalima pasiimti nei kačiuko, nei šuniuko, nei jokio gyvo padaro. Jokių daiktų, net prožektoriaus. Tik miegmaišis ir ypatingiems atvejams – mobiliojo ryšio telefonas.

„Juk naktį leidžiant dviese galima išgauti neįmanomą parašą arba vyras gali kai ko reikalauti iš moters“, – nusikvatojo P.Dabrišius.

Adrenalino reikia mokytojoms

Kodėl negalima pasiimti daiktų? Kartą dvi moterys atsinešė daugybę žvakių ir vos nesudegino namelio.

Kitų gyvūnėlių? Šios ypatingos terapijos ypatumas – turi būti vienas miške ir jausti vilkus.

Kai kurie gamtos ir žvėrių mylėtojai šiame namelyje puikiai išsimiega. Yra tokių, kurie nesumerkia akių, krūpčioja nuo kiekvieno lapelio šlamesio, o juolab nuo vilkų kauksmo.

„Ne kartą teko keltis naktį ir išsigandusiam, panikos apimtam žmogui statyti kopėčias, kad nusileistų iš namuko, – tai P.Dabrišius daro atklampojęs iki namelio, nešinas prožektoriumi ir šautuvu. – Vyrai neretai dovanoja nakvynę savo žmonoms, kurios tai įsimena visam gyvenimui. Beje, tokių nuotykių daugiau trokšta būtent moterys, ypač – pervargusios mokytojos.“

Kartą vienas įsiaudrinęs vyras susapnavo, kad jį pjauna vilkai. Naktį iššoko iš namuko, o pabudęs iš baimės vėl įlipo atgal.

„Gaila, kad draugai neleido čia likti vienam šveicarui – kovos su narkotikus skyriaus vadovui, – šyptelėjo P.Dabrišius. – Jis susižavėjo ir norėjo likti nakvoti, bet draugai neleido. Prie adrenalino įpratęs šveicaras žadėjo grįžti vasarą.“

 

Į vigvamą – nusilenkus ugniai

Miško taku ant ištvermingo žemaituko, panašaus į senovės vikingų ir mongolų arklius, jojantis P.Dabrišius, pasipuošęs usūrinių šunų kailiais ir užsimaukšlinęs kailinę kepurę, atrodė kaip filmo herojus.
„Taip pas mus buvo rengiamasi XII–XIII amžiais, – jau vėliau, sėdėdamas šiltame vigvame – pusiau klajoklinių indėnų genčių būstą primenančiame namelyje, aiškino P.Dabrišius. – Ir šilta, ir patogu.“

Kūgio formos namelį iš lentų dengė storas sniego sluoksnis. Viduje iškloti kilimai ir usūrinių šunų kailiai. Namelį įsirengė pats.
Nelengvai atidaromos durys – specialiai žemos, kad įeitum susilenkęs. Taip iš karto nusilenki ugniai: viduje įrengtas nedidelis židinys iš akmenų su ilgu kaminu.

„Tokiame vigvame paprastai gyvena keturių narių šeima, – aiškino žiniuonis, nekreipdamas dėmesio į juodą moters iš Mažeikių atvežtą ir paliktą katiną Maurį, kuris per kelias minutes niekam nematant jau buvo sušveitęs kelis gabalus sūrio. – Įėję žmonės matydavo, ką turi. O dabar? Kam mums tiek nereikalingų daiktų, kuriuos kaupiame, o po mirties išmeta?“

Atitolę nuo gamtos

Vanduo, oras, žvėrys, medžiai, žuvys, paukščiai, žmonės. Viskas šiame pasaulyje susiję.

Oficialiai medinčiaus, gamtos ir gyvūnijos sergėtojo vardą sugrąžinęs vyras įsitikinęs, kad žmogus dabar žengia ne tuo keliu ir gyvena ne tikrame, o vartotojiškos visuomenės sukurtų fantazijų pasaulyje.

Prieš 20 metų į Telšių rajoną vienai žiemai pamedžioti atvykęs P.Dabrišius miške, kuriame 1996 m. įkurtas Žvėrinčiumi vadinamas žvėrynas, liko gyventi iki šių dienų.

„Kam smegenis apkrauname nereikalinga informacija? – stebėjosi P.Dabrišius ir  neabejojo, kad žmogus per visą istoriją dar nebuvo taip smarkiai pažeidžiamas. – Dabartiniai miestai, daiktai – iškreipta fantazija. Mokame už pramogas, valgome dirbtinį maistą, sergame, gydomės, vėl mokame. Išjungus kompiuterį, elektrą žmonės išprotėtų. Vartojame vaistus nuo depresijos ir tampame dar labiau priklausomi nuo fantazijų, užuot puoselėję gamtą. Atitolome nuo realybės.“

Realybė? Vyras įsitikinęs: tai – gamta. Dauguma žmonių nesuvokia, kad nuodydami ir naikindami ją žudo ir save. Jis ragina kuo greičiau atsikvošėti ir pradėti puoselėti gamtą.

Savo metų neskaičiuoja

Petras neabejoja, kad žmonija nyksta: neliko tvarkos, dingo noras auginti vaikus, o pagal gamtos taisykles, jei palieki mažus vaikus, esi visiškai degradavęs.

Vilkai panašūs į žmones, tačiau jie niekada nepalieka savo vaikų, pasiaukodami juos gina nuo pavojų. Patinai neretai žūsta gindami apvaisintą patelę.

„Prieš 20 metų moterys čia sūdė lašinius, vyrai gėrė, augino vaikus, o dabar neliko nei vyrų, nei vaikų, – skaudžiai prabilo P.Dabrišius ir prisiminė vaizdą, kai tėvas apkabino tarsi Dievą penkerius metus nematytą sūnų. – Nauja karta jau nekaupia maisto atsargų, o tenkinasi greitais užkandžiais, skuba, gyvena chaose ir nežino, ką daro.“



Kiek metų žvėrių mylėtojui?

„Neskaičiuoju. Kam to reikia? Kaip ir asmens dokumento – kam jis žmonėms? – gilesnę prasmę įžvelgė P.Dabrišius. – Nėra tokių dalykų. Svarbu, kaip tu jautiesi. Ar gali išstovėti ant kojų. Ar esi įdomus, linksmas, gali bendrauti su žmonėmis, vaikais.“

Kur jis gyvena? Gūžtelėjimas pečiais – atsakas į jam tarsi nesuprantamą klausimą. Gamtoje namų jis turi daug. Gal taip pat ir kelias žmonas, kaip indėnai?

Įteisintų tris žmonas

„Reikėtų įteisinti, kad vyrai galėtų turėti tris žmonas, kaip buvo XII amžiuje, – sakė rimtai ir tuoj pat patikslino, kad tada buvo griežtos taisyklės ir ne viskas atrodė taip pikantiška ir paprasta. – Tačiau už ketvirtą moterį vyrui nukirsdavo galvą, suvedžiojus svetimą – taip pat. O jei jis būdavo silpnas, supranti, ką turiu galvoje, žmonos oficialiai galėdavo turėti pagalbininkų.“

Paprašius patikslinti, kiek ištekėjusią 23 metų dukrą ir D.Britanijoje besimokantį 21 metų sūnų auginęs vyras turi žmonų, P.Dabrišius šyptelėjo: „Neskaičiuoju. Nesigilinkite į paslaptis. Ir nežinau pats. Neturiu tikslo skaičiuoti paneles. O jei kokia patiks ir po to – dar kita?“

Ir pripažino, kad niekada gyvenime negyveno vienas. Nebent Azijoje, kai išeidavo medžioti į kalnus.

„1984–1986 m. daug medžiojau Tian Šanio ir Pamyro kalnuose Kirgizijoje, kur moterims pavojinga, – vienatvėje P.Dabrišius praleisdavo po 3–5 mėnesius. – Ten viename urve pasidariau būstą, kuriame lankiausi, kai medžiodavau. Dar ir dabar ten likęs šautuvas, daiktų.“

Keli mėnesiai urve

Paklaustas, ar buvo labai baisu, kai kartą jį tame urve užgriuvo lavina, vyras neslėpė, kad supanikavo, bet trumpam, kai staiga sudrebėjo žemė ir išėjimą iš urvo tarsi karsto dangčiu užvožė užgriuvęs ledas su sniegu ir akmenimis.

Jis buvo su šunimi Šariku, kuris amsėjo ir nereagavo į užgriuvusią prietemą bei užgesusį ugniakurą. Iš pradžių vyras bandė kapoti, rausti sniegą ir ledą, bet netrukus suprato, kad išsivaduoti nėra jokios vilties.

Laimė, P.Dabrišius turėjo maisto atsargų: kalnų ožio, švilpikų mėsos, kruopų, miltų.

Maistą taupė, čiulpė ledą. Kurti ugnį bijojo, nes viduje trūko oro. Išsekęs, taupydamas jėgas, uoloje su Šariku jis praleido kelis mėnesius, kol, atšilus orui, atitirpo ledo gabalas.

Kaip jis neišprotėjo? P.Dabrišius juokėsi: „Vienas kalnuose niekada neišprotėsi. Tai gali nutikti tik supant milijonams žmonių.“

Žmonės ir tautos – tik bangos

Nejaugi P.Dabrišius žvėris ir gamtą myli labiau nei žmones?
Medinčius žvelgė į auštančią arbatą ir tarsi sau kalbėjo: „Kas yra meilė? Mes sakome: mylime kavą, kompiuterį, maistą... Man patinka kai kurie žmonės, taip pat žvėrys. Toks mano gyvenimo būdas.“

Kokį sau priskirtų totemą, kas dabar būdinga tik indėnams, Afrikos ir Australijos gentims? Ir šįkart jis galvojo neilgai: vilkas arba varnas.
Vilkas – organizacija, fizinė jėga, artimas žmogui, varnas – išmintis, mirties jutimas.

Apie mirtį P.Dabrišius net nenori galvoti: nereikia, o kam?

„Tai – ne mano problema“, – sakė tiesus vyras.

Svarbiau suvokti, kad gamtoje viskas susiję. Mes prarandame tikrąsias vertybes, gyvename chaose. Seniau žmonės žinojo, kad vandens negalima užteršti, nes jį geriame patys ir žvėrys, ten gyvena žuvys, kurias valgome ir t. t.

„Negalima be atodairos žudyti medžių. Jei negirdi jų skausmo, tai neįrodo, kad jie – negyvi, – įsitikinęs vyras. – Japonai atliko eksperimentą. Žmogus nukirto beržo šaką.  Specialūs prietaisai nustatė, kad beržo skleidžiama vibracija iškart pasikeisdavo, kai pro jį eidavo tas pats žmogus, nors iki to į kitus praeivius nereaguodavo.“

Jis piktas, kad žmogus pažeidė gamtoje pusiausvyrą ir kažkokie banditai išžudė indėnus, užgrobė jų žemes ir vadovauja pasauliui.
„Juk daugelis žmonių jiems dabar siunčia blogas mintis ir energiją“, – tęsė P.Dabrišius ir prisiminė, kad dar prieš 150 metų indėnai parašė laišką JAV prezidentui, perspėdami apie skverbimąsi į gamtą ir milžiniško ugnikalnio įsiveržimą.

Laiške indėnų vadai prisipažino nesuvokiantys, kaip dievai leido juos išstumti iš indėnų žemių, bet perspėjo, kad vieną dieną amerikiečiai uždus ir degs liepsnose.

„Žmonės ir tautos tėra tik bangos. – laiške prezidentui žmogų su gamta lygino indėnai. – Jos viena po kitos atplaukia į krantą ir atsimuša.“



Apie Žvėrinčių

Žvėrinčius įkurtas 1996 m. Ubiškės girininkijoje. Čia yra įrengtas 14,7 ha ploto miško aptvaras šernams, danieliams ir muflonams ir aptvertas 2,4 ha ploto miško sklypas vilkams.

Žvėrinčiuje gyvena apuokai, lūšys, vilkai, muflonai, danieliai, Sibiro rudasis meškinas Timas (Timofėjus), šernė Jadzė ir šerniukai.
P.Dabrišiaus mintys apie žvėris ir paukščius

Apie meškas

Tai – mistinis gyvūnas, dievybė. Senovėje žemaičių kariai su kryžiuočiais kovodavo vilkėdami jų kailiais. Žemaitijos herbe – meška.

Ji miegodama atsiveda 300 gramų sveriantį meškutį, žindo pienu, o po žiemos miego jis jau užauga. Eina su tamsa gultis, keliasi su šviesa. Turi trečią akį – 3 kilometrų spinduliu jaučia šilumą. Mokslininkai įrodė, kad meškos 200 kilometrų spinduliu nesuprantama vibracija, bet ne uosle jaučia viena kitą.

Jos nesuvokiamai jaučia mirtį: neretai prieš pat medžiotojų šūvį iš toli staiga pritupia ir pakeičia kūno padėtį.

Apie vilkus

Vilkai artimi žmonėms. Fiziškai tvirti, rūpinasi šeima, elgiasi pagal taisykles. Jei šiandien protingas – vadovauji, bet klysdamas gali tapti eilinis.

Jauniklis niekada neperlips net ir per patį seniausią, vos paeinantį vilką, jį gerbs. Ir tai nesikeičia šimtmečiais.

Fiziškai tvirti, per parą gali nubėgti 200 kilometrų ir labai stiprūs, aštriais dantimis: jam žmogų sudraskyti tas pats kaip triušį.

Apie varnus

Išmintingi ir labai gudrūs. Jaučia mirtį ir, sakoma, po sparnu nešioja mirties angelą. Prie mirštančio ar sunkiai sužeisto žvėries ar žmogaus jie atskrenda labai greitai.

Anot sibiriečių šamanų, varnai mato mirtį. Anglijoje yra pilis, kurioje maitinami juodi, dideli krankliai. Tikima, kad jiems išnykus žlugtų Anglija.


Šiame straipsnyje: žvėrinčiusžvėrysGyvūnai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Arta

Arta portretas
daug tiesos pasake

rita

rita portretas
noriu isbandyti vilku terapija

.opa.

.opa. portretas
va per visa savo gyvenima matau LAISVA ir LAIMINGA zmogu!laisvas nuo visko (banku,zmoniu,miesto ,problemu) o laimingas nes gyvena sau taip kaip jis nori.
VISI KOMENTARAI 23
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių