Tikrai monogamiški gyvūnai yra ne žmonės, o žąsys

Tik maždaug 3-5 proc. iš visų 5 tūkst. žinduolių rūšių (įskaitant žmones) yra žinomos kaip tokios, kurių atstovai kuria visą gyvenimą trunkančius monogaminius santykius. T

ikrieji ištikimybės įsikūnijimai žinduolių pasaulyje yra bebrai, vilkai ir kai kurios šikšnosparnių rūšys. O kaipgi Homo sapiens?

Socialinė monogamija – terminas, apibrėžiantis individų santykius poroje, apimančius dauginimąsi ir atžalų auginimą, tačiau nedraudžiantis „gretutinių“ meilės ar sekso romanų. O štai seksualiai monogamiškos poros per visą gyvenimą lytiškai santykiauja tik su vienu partneriu.

Tad „į kairę“ vaikštantis kuris nors iš sutuoktinių, po meilės žygių laiku grįžtantis namo ir migdantis savo atžalas, turėtų būtų laikomas asmeniu, propaguojančiu socialiai monogamišką gyvenimo būdą. Tiesa, į seksualinės monogamijos apibrėžimą toks asmuo jau „netilptų“.

Taigi, mokslo pasaulyje monogamijos terminas – ne toks jau vienareikšmiškas, koks galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Evoliucijos psichologai mano, jog vyrai yra labiau linkę į nesantuokinį („užsantuokinį“) seksą – iš dalies dėl vyriškos padermės „instinkto skleisti genus“. Anot šių mokslininkų, tiek vyrai, tiek moterys mėgina savo evoliucinį progresą susieti su „kokybiškais“ partneriais, nors siekia to skirtingais būdais. Pasiaukojama, ištikima partnerystė tarp vyro ir moters, anot kai kurių, atsirado vardan vaikų gerovės.

„Žmonių rūšyje išsivystė bruožas vyrams ir moterims puoselėti ilgalaikius, monogamiškus santykius tam, kad būtų užtikrinta auginamų vaikų gerovė, - tvirtina Naujojo Meksiko universiteto evoliucijos antropologė Džein Lankaster. – Tiesa, tas ryšys gali turėti įvairiausių formų: poliginija (daugpatystė), vieniša motina ar tėvas, monogamija.“

Homo sapiens tarp visų žinduolių išsiskiria tuo, jog tėvai į vaikų auginimą investuoja kur kas daugiau laiko ir energijos, nei kitų žinduolių rūšių patinai.

„Žinome, kad žmonėms yra būdingas stiprūs poros saitai, o žmonės apskritai pasižymi didesnėmis tėviškosiomis/motiniškosiomis investicijomis į savo atžalas nei kiti primatai, - aiškina socialinės ir evoliucinės psichologijos specialistas iš Mičigano Visuomenės sveikatos mokyklos Danielis Kriugeris. – Taip, tuo mes esame ypatingi. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad žmonės, kaip ir daugelis žinduolių, yra poliginiška (į daugpatystę linkusi) rūšis. Nors dera pripažinti, jog Homo sapiens atveju poliginija yra gana švelnios formos.“

Ar vedę individai įsitraukia į seksualinių nuotykių kupiną gyvenimą, priklauso nuo tokio elgesio kainos ir naudų.

„Yra daugybė požymių, bylojančių, jog santuokoje vyrai turi mažiau ką prarasti nei moterys, todėl jie dažniau sau leidžia iškylas į kitų moterų glėbį, - samprotauja Dž. Lankaster. – Kadangi prarandi mažiau, tai lengviau ir ryžtiesi tokiems poelgiams.“

Svetimaujančios žmonos rizikuoja prarasti sutuoktinio kaip tėvo resursus, kurie svarbūs auginant vaikus. „Moterims vaikų gerovė yra svarbiau už svetimavimą“, - priduria Dž. Lankaster.

Tiesa, kai kurie mokslininkai ir socialinę, ir seksualinę monogamiją vertina ne kaip natūralią, prigimtinę duotybę, o kaip įgytą/prisiimtą visuomeninį konstruktą.

„Nemanau, kad mes esame monogamiški gyvūnai, - pareiškė Vašingtono valstijos universiteto sociologijos profesorė Peper Švarc. – Tikrai monogamiški gyvūnai yra žąsys. Jokia žąsis/žąsinas nebesiporuoja, jei jos/jo partneris/-ė žūva. Monogamija žmonių visuomenėje yra įvestas dalykas – įvestas vardan tvarkos ir socialinių privalumų. Tačiau ji nėra „prigimtinė“.

Pabaigai – „Wall Street Journal“ nufilmuota jaudinanti istorija apie Angelų mieste užsimezgusią netikėtą draugystę tarp... žmogaus ir žąsies.


Šiame straipsnyje: žąsysmonogamija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių