Švininio grožio spąstai: samurajų luomą pražudė jų moterų makiažas

Drąsieji Japonijos samurajai nebijodavo nieko ir svajodavo apie didvyrišką mirtį mūšio lauke. Likimo ironija, tačiau samurajus pribaigė, regis, visiškai nekaltas dalykas – moterų makiažas. Tokią išvadą skelbia cheminius ir rentegnologinius samurajų, jų žmonų ir jų palikuonių palaikų tyrimus atlikę Darbo ir aplinkos sveikatos universiteto (Japonija) tyrėjai.

Mokslininkai rado požymių, kad samurajų luomo vaikai kentė nuo rimtų apsinuodijimų švinu, kuris į vaikų organizmus patekdavo kartu su motinų makiažu. Todėl samurajų vaikai išaugdavo silpni, luoši ir neįgalūs.

Luošumas pastebimai trukdydavo kovoti su iškylančiomis politinėmis suirutėmis ir vedė prie vyravusios feodalinės santvarkos nestabilumo, o galiausiai ir žlugimo, rašoma tyrimo ataskaitoje.

Ieškodamas suaugusių samurajų ir jų vaikų mirčių priežasčių, minėto japoniško universiteto mokslininkas Tamidžis Nakašima (Tamiji Nakashima) atliko samurajų luomo palaikų (kaulų) cheminę ir rentgenologinę analizę. Paaiškėjo, kad vaikų kauluose švino yra dešimtis kartų daugiau nei samurajų luomo suaugusių vyrų ir moterų kauluose kartu sudėjus. Savo atradimu japonijos mokslininkai pasidalijo su Vokietijos žurnalu „Die Spiegel“.

„Iki 3 m. vaikų kailuose švino rasta net 50 kartų daugiau nei jų motinų kauluose“, - rašoma tyrimo ataskaitoje. Manoma, kad labiausiai tikėtinas švino šaltinis šiuo atveju yra samurajų žmonų naudota veido pudra.

„Edo epochoje išpopuliarėjo kosmetika, kurios madas demonstruodavo aktoriai, kurtizanės ir geišos, - pasakoja tyrėjai. – Anuomet naudota balta pudra buvo gaminama iš gyvsidabrio chlorido ir baltojo švino. Jo kiekiai suaugusių moterų kauluose dvigubai viršijo vyrų kauluose rastus švino kiekius. Tokia kosmetika besigražinusių moterų pienas būdavo tikras nuodų kokteilis, kuris į kūdikių organizmus pupmuodavo neįtikėtinus kiekius švino. Gali būti , kad toks švino kiekis Edo epochos samurajų atžalų organizmuose lėmė, kad jie užaugę stokojo intelektinių įgūdžių ir nesugebėjo susidoroti su lemiama politine krize 1853-1867 m.“

„Samurajai buvo valdančiųjų klasė. O valdančiųjų klasės protinių sugebėjimų sunykimas tai klasei tikrai ne į naudą. Atsitiko taip, kad šalyje politinis nestabilumas įsivyravo tada, kai išaugo švinu apnuodytų samurajų vaikų karta.“

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, švinas organizme sukelia aibę negalavimų, o ypač žalingas vaikams. Švino perteklius organizme pažeidžia nervų ir reprodukcinę sistemą, sąlygoja didelį kraujospūdį, anemiją, švinas prasismelkia į kaulus. Švinas ypač kenksmingas besivystančio vaisiaus smegenims ir mažiems vaikams, nes nulemia negrįžtamus protinio vystymosi pakitimus, mokymosi sunkumus, elgesio problemas ir protinį atsilikimą. Itin didelės švino dozės gali iššaukti konvulsijas, komą ar net mirtį.

T. Nakašimos vadovaujama mokslininkų grupė tyrė Edo epochoje gyvenusių ir mirusių vaikų kaulus. Tada šalį valdė siogūnų dinastijos, kuriuos saugodavo ir gindavo samurajų luomas. Ištyrę švino kiekį šonkauliuose ir atlikę kai kurių vaikų palaikų rankų ir kojų kaulų rentgenogramas, tyrėjai padarė išvadą, kad švino juose yra pakankamai, kad vaikai turėtų neurologinių ir elgesio problemų.

Baisiausi rezultatai – vaikų iki 3 m. amžiaus grupėje. Čia 1 grame kaulo rasta 1,241 mikrogramo švino – daugiau nei 120 kartų daugiau už kiekį, sukeliantį neurologines ir elgesio problemas. Kadangi ikipramoniniu laikotarpiu pasaulyje švino tarša nebuvo didelė, T. Nakašimos tyrėjų grupė padarė išvadą, kad didžiuliai švino kiekiai vaikų organizmuose atsidūrė per jų motinų pudrą – samurajų luomo moterys gražindamosi ją naudodavo gausiai ir dažnai.

Tyrimo rezultatai byloja, kad Edo epcohos moterų kauluose švino yra gerokai daugiaunei tos pačios epochos vyrų kauluose. Apibendrindami mokslininkai numano, kad tie švinu panuodyti vaikai, kuriems pavyko išgyventi ir suaugti, tikriausiai kentė nuo rimtų protinių sutrikimų.

„Manome, kad viena pagrindinių samurajų luomo žlugimo priežasčių yra kosmetinė pudra, nes anuomet ji buvo prabangos dalykas, - reziumuoja T. Nakašima. – Žemesnių socialinių klasių atstovai (žemdirbiai, žvejai) buvo neturtingi ir tokios prabangos sau leisti negalėdavo.“