Saulės sistemos pakraštyje slepiasi dar viena planeta?

Saulės sistemos pakraštyje, už Plutono, gali skrieti dar viena planeta, keturis kartus didesnė už Žemę, teigiama naujame tyrime.

Ši planeta per daug toli, kad ją būtų galima pastebėti ant žemės esančiais teleskopais, o jos gravitacinė trauka veikia tik mažus ledinius objektus, esančius už Neptūno. Tai padėtų paaiškinti keistos šių objektų orbitos paslaptį, rašo lifeslittlemysteries.com.

Tokią teoriją iškėlė garsus Nacionalinės Brazilijos observatorijos Rio de Žaneire astronomas Rodney Gomesas. Neseniai vykusiame Amerikos astronomų draugijos susitikime jis pristatė kompiuterinius modelius, leidžiančius spėti apie tolimos planetos egzistavimą.

Susitikime dalyvavę kiti astronomai teigė, kad R. Gomeso pateikti argumentai įtikinantys, tačiau, anot jų, reikia daugiau įrodymų, ir tik tuomet hipotetinę planetą bus galima skelbti esant tikra.

Jau keletą metų astronomai stebi, kad keletas mažų ledinių kūnų, esančių taip vadinamame „padrikajame žiede“ už Neptūno orbitos, tarp jų – ir nykštukinė planeta Sedna, aplink Saulę keliauja ne tokiu keliu, kokio būtų galima tikėtis įvertinant visų žinomų objektų Saulės sistemoje gravitacinę trauką.

Pavyzdžiui, Sedna aplink Saulę skrieja ypatingai išilgėjusia orbita, brėždama ilgą ovalą. „Sednos orbita iš tiesų neįprasta“, – teigė „Caltech“ astronomas Mike`as Brownas, vadovavęs komandai, kuri 2003 metais šią nykštukinę planetą atrado.

Tačiau kai R. Gomesas tuos pačius skaičiavimus atliko pridėdamas masyvios planetos, esančios Saulės sistemos pakraštyje, gravitacinę trauką, tikėtinos Sednos ir kitų objektų orbitos sutapo su stebimomis. Nematoma planeta turėtų būti per daug toli nuo Žemės, kad veiktų jos ir kitų vidinių planetų judėjimą, tačiau pakankamai arti anomalių „padrikojo žiedo“ objektų, kad darytų įtaką jiems.

R. Gomeso skaičiavimuose esančius nesutapimus galėtų lemti kelių tipų planetos. Pavyzdžiui, Neptūno dydžio planeta, maždaug keturis kartus didesnė nei Žemė, skriejanti už 225 mlrd. kilometrų nuo Saulės, galėtų taip paveikti anomalius objektus. Arba Marso dydžio planeta smarkiai išilgėjusia orbita, tačiau kuri driekiasi toli nuo Plutono orbitos, galėtų duoti panašius rezultatus.

Kaip planeta galėjo ten atsirasti? Ji galėjo susiformuoti ir būti pašalinta iš tolimos žvaigždės sistemos, o vėliau ją galėjo pagauti mūsų Saulės trauka, aiškina R. Gomesas. Arba ji galėjo susiformuoti netoli Saulės ir pamažu, per gravitacinę sąveiką su kitomis planetomis, būti išstumta į pakraštį.

Nors R. Gomeso darbas dar nerecenzuotas, jo kolegos įsitikinę, kad atlikdamas matematinius skaičiavimus jis nesuklydo. „R. Gomesas labai sumanus. Sunku įsivaizduoti, kad skaičiavimuose jis būtų padaręs klaidą“, – teigė planetų mokslininkas Halas Levisonas iš Southwesto tyrimų instituto Bolderyje, Kolorade.

„R. Gomesas aktyviai ieško naujų įrodymų, o aš jo atradimų laukiu susidomėjęs. Jis ėmėsi sudėtingos užduoties, tačiau pasirinko teisingą žiūros tašką. Tai neabejotinai didelės rizikos, didelio atlygio situacija – atrasti naują planetą būtų nepakartojama“, – kalbėjo Merilendo universiteto astronomas Douglas Hamiltonas.

Tai būtų jau nebe pirmas kartas, kai planeta atrandama pagal gravitacinį jos poveikį kitiems dangaus kūnams. Hipotezės apie Neptūno egzistavimą keltos dar XVIII amžiuje, daug anksčiau nei šis dujinis milžinas 1846 metais pastebėtas per teleskopą. Apie jo buvimą spėti leido tai, kaip jis trikdė Urano orbitą.

Kita vertus, ne vienas astronomas XX amžiaus pradžioje už Neptūno orbitos ieškojo dar vienos planetos, pramintos „Planeta X“, nes manė, kad Neptūno ir kitų dujų milžinų orbitose yra anomalijų. „Tačiau paaiškėjo, kad Neptūno orbitos anomalija – blogų stebėjimų rezultatas“, – teigė H. Levisonas.

„Galima grįžti 100 metų atgal ir aptikti daugybę tvirtinimų apie planetas Saulės sistemos paribiuose, tačiau visi jie galiausiai pranyko. Tai verčia stabtelėti ir susimąstyti. Vien tik todėl, kad nėra gero padrikojo žiedo objektų orbitų paaiškinimo, išskyrus dar vieną planetą, tai nereiškia, kad toks paaiškinimas neatsiras ateityje“, – pridūrė jis.

M. Brownas, atradęs Sedną, teigė, kad dar vienas galimas keisto nykštukinės planetos elgesio paaiškinimas galėtų būti žvaigždė, Saulės sistemos gyvavimo pradžioje buvusi netoli jos. „Tuomet, kai Saulė susiformavo, ji greičiausiai buvo kitų žvaigždžių telkinyje. Jei tai tiesa, jos turėjo būti pakankamai arti, kad darytų įtaką viena kitos išorinių planetų sistemoms. Joms priskiriama ir Sedna“, – aiškino mokslininkas.

Dar reikia tolimesnių tyrimų, norint nustatyti, ar Sedną ir kitus padrikojo žiedo objektus į jų kelionę aplink Saulę pasiuntė žvaigždė, labai seniai prakeliavusi pro šalį, ar nematoma planeta, šiuo metu egzistuojanti Saulės sistemoje. Suradus ir stebint kitų tolimų objektų, panašių į Sedną, orbitas, bus galima surinkti daugiau duomenų astronomų kompiuteriniams modeliams.

„Mes ir keletas kitų astronomų grupių sunkiai dirbame bandydami nustatyti, ar tokių objektų yra, ir įminti šią paslaptį“, – kalbėjo M. Brownas.

Kalbant apie spėjamą planetą, H. Levisonas teigė: „Idėjos, kad kažkur ten yra planeta, stiprumas bus nesugebėjimas rasti kito paaiškinimo. Tačiau ją pamatyti – vienintelis būdas įrodyti, kad ji egzistuoja.“


Šiame straipsnyje: saulės sistemaplaneta

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių