Profilis „Facebook‘e“ su tavimi kartu nemirs (nuomonė)

Socialiniame tinklapyje „Facebook“ – 5 milijonai negyvėlių. Turbūt jau supratai, kad kalbėsiu (ir vėl) apie „Facebook“, tačiau šįkart tema rimta – ar draugai turės galimybę vos keliais “clickais” palaikyti ryšį su tavimi net ir iš anapus?

Juokinga, graudu ar amoralu, tačiau tai vyksta – naujausiais duomenimis, šiuo metu yra apie 5 milijonai (apie 1 proc.) negyvų „Facebook“  „vartotojų“. Kas vyksta su jais?

Virtualios kapinės ir memorialinės svetainės kaip Legacy, Tributes, SweetMemoriesSite, skirtos brangių žmonių atminimui saugoti, tampa įprastu reiškiniu. Tačiau pastaraisiais metais, kuomet „Facebook“ tapo neatskiriama kasdienio mūsų gyvenimo dalimi, šio socialinio tinklalapio vartotojams teko patirti, ką reiškia ir toliau „bendrauti“ su draugu, kurio tarp gyvųjų kaip ir nėra.

Taigi iš visų „Facebook‘e“  sukurtų profilių yra apie 1 proc. nebegyvų jo „vartotojų“. Pradėti tokius vartotojus traktuoti kaip problemą paskatino pačių „Facebook“ naudotojų užvesta diskusija apie tai, kas nutiks jų profiliams po mirties bei vieno iš tinklalapio darbuotojų mirtis.

Būtent pastarasis įvykis, kai patiems FCB darbuotojams iš arti teko susidurti su vartotojo mirtimi ir jos pasekmėmis, paskatino puslapio administraciją pagalvoti apie tai, ką daryti su mirusiojo profiliu.

„Facebook‘e“ liksi “įamžintas” amžiams

Nors dauguma vartotojų pageidautų, jog po mirties jų profilis būtų panaikintas, tačiau administracija sugalvojo kitaip. Jos sprendimu, artimųjų arba draugų prašymu mirusiojo anketa tampa įamžinta. Ką tai reiškia?

Jeigu jūsų giminaitis ar artimas draugas numirė, apie tai galite pranešti administracijai ir pasakyti, jog norėtumėte įamžinti jo anketą. Jeigu prašymas yra patenkinamas, tuomet mirusiojo anketos duomenys pašalinami iš paieškos sistemos. Tai reiškia, jog šio žmogaus nebebus įmanoma rasti paieškoje įvedus netgi tikslų jo vardą ir pavardę. Vis dėlto draugams, kuriuos asmuo prisidėjo prieš savo mirtį, jo anketa lieka pasiekiama. Taip yra suteikiama galimybė rašyti atminimo žodžius velioniui, pasidalinti ryškiausiais prisiminimais apie išėjusį draugą ant jo profilio “sienos”.

Liguista? Sunku pasakyti. Apie modernų požiūrį į sielos išvadavimą taikliai yra pasakiusi rašytoja Margaret Wertheim: „Kaip pirmieji krikščionys įsivaizdavo Dangų kaip karalystę, kurioje jų sielos bus išvaduotos nuo kūno trūkumų ir trapumo, taip šiandieniniai kibernetinės erdvės šalininkai skelbia savo karalystę vieta, kur būsime išvaduoti nuo fizinio įsikūnijimo apribojimų ir suvaržymų“.

Šiandien norint pabūti su išėjusiu artimuoju nebereikia važiuoti prie jo kapo, galima tiesiog parašyti jo anketoje, kad pasiilgai ar pateikti nuorodas į jo mėgstamas dainas. Viskas tarsi įprasta, tačiau tuo pačiu žinoma, jog vartotojo statusas nebebus atnaujintas. Niekad. Ar ne per paprasta? Iš tikrųjų socialiniai tinklalapiai keičia ne vien mūsų bendravimo įpročius, socialinį gyvenimą, tačiau subanalina ir pačią mirtį.

Nebeįmanoma numirti?

Vertinti dalinį „Facebook“ virtimą virtualiomis kapinėmis gana įdomu. Viena vertus, galimybė prisiminti mirusįjį pakeičia socialinio kapitalo sampratą. Į jį žiūrima ne vien instrumentiškai, kaip į būdą pasinaudojant ryšiais gauti kažkokią naudą, tačiau kaip į priemonę per socialinius tinklus palaikyti ryšius tarp nutolusių asmenų. Proga „bendrauti“ su mirusiuoju tarsi atsveria jo mirtį, kadangi jo anketa tarsi garantuoja gyvenimo tąsą. Kaip teigė žurnalistas Matthew Fraseris ir jo kolega Soumitra Dutta, „jeigu amžinybė iš tikrųjų yra virtuali erdvė, galbūt mirtis panaši į mūsų sielų išganymą ir išėjimą per virtualų dangų į amžiną gyvenimą“.

Kita vertus, socialiniame tinklalapyje palikti mirusių asmenų profilius yra beprasmiška. Kadangi tinklalapių pagrindinis tikslas yra bendravimas, draugų rato plėtimas, tai miręs asmuo vaidendamasis „Facebook‘e“ iš to negauna jokios naudos: nei jam kas padės gauti geresnį darbą nei jis pats suteiks kokią pagalbą kitam. Tačiau tai tik teoriniai išvedžiojimai, tad pats laikas pereiti prie realybės.

Šiuo metu socialiniu tinklalapiu naudojasi daugiau nei 800 tūkst. lietuvių, taigi problema aktuali ir čia, bet apie ją kol kas nekalbama. Tačiau tai nereiškia, jog mes nenaudojame tinklalapio kaip priemonės atminti artimus žmones. Pavyzdžiui, mirus paauglei dukrai jos motina „Facebook‘e“  susikūrė sau anketą tam, kad galėtų padėkoti visiems dukros draugams, kurie ją prisimena ir rašo atminimo žodžius. Be to, savo profilio nuotrauką pasirinko tokią, kurioje ji kartu su dukra. Tačiau mano draugė, kuri pasidalino šia istorija, nesijaučiau jaukiai, kai automatiškai pasiūlo susirašyti su mergina, nes jos “senokai bendravo”. Kaip matyti, tokia bendravimo forma vieniems yra būdas pagerbti mirusįjį, o kitiems sukelia prieštaringų jausmų.

Apskritai dauguma mano pažįstamų paklausti, ką mano apie įamžintas „Facebook“ anketas, pareiškė, jog pirmą kartą girdi apie tokį dalyką. Tačiau paaiškinus, ką tai reiškia, visi tarsi susitarę teigė, jog toks reiškinys yra ganėtinai keistas, netgi mistiškas ir yra būdas pasireikšti psichologiniams sutrikimams.

Juk niekas negarantuoja, jog vieną dieną gražūs atminimo žodžiai pasibaigs ir galbūt kas nors sumanys išlieti praeities nuoskaudas. Kas tuomet apgins velionio interesus? Čia ir slypi tokio bendravimo dvilypumas. Viena vertus, sudaroma galimybė gedėti, užjausti ir atminti, tačiau pačiam velioniui nepaliekama apsisprendimo teisė. Galbūt jis visai nenori “gulėti” virtualiose kapinėse.

Kalbant apie „Facebook“ virtimą virtualiomis kapinėmis, neįmanoma prieiti vieningos nuomonės, nes kiekvienas į tokį reiškinį žvelgiame per skirtingas prizmes. Tačiau toks socialinis bendravimas be abejonės keičia mūsų įpročius. Mes ne vien rečiau bendraujame su žmonėmis akis į akį, bet jau įsigudrinome palaikyti „ryšį“ ir su mirusiaisiais. Todėl jei vis dar neturi savo „Facebook“ profilio ar kokio kito populiaraus socialinio tinklalapio anketos (kas yra neįtikėtina), prieš tokią susikurdamas gerai pamąstyk, nes galbūt vieną dieną taps nebeįmanoma numirti.