Nobelio premijos laureatas mokykloje gaudavo blogus pažymius

Kadaise vienas britų mokytojas apie būsimą Nobelio premijos laureatą pareiškė, kad jo svajonės tapti mokslininku yra „visiškai absurdiškos“, ir tai parašė kandžiame atsiliepime apie savo mokinį.

Johno Gurdono būsimoji sėkmė galėjo žlugti pačioje užuomazgoje 1949 metais, kai elitinio Ytono koledžo mokytojas savo pranešime apie šį mokinį rašė, jog jam siekti mokslo būtų tik laiko gaišinimas.

„Jo darbas toli nuo patenkinamo, - rašė jis. - Jeigu jis nesugeba išmokti paprastų biologinių faktų, jam nėra jokios galimybės dirbti specialistu, tai būtų tik tuščias laiko gaišinimas, ir jam, ir jo mokytojams“.

Mokytojas nurodė, kad paauglys J.Gurdonas kelis kartus turėjo nemalonumų, neklausė.
Mokslo visuomenė galėtų ginčyti, kad ir gerai, kad neklausė.

Studijavęs klasiką Oksforde J.Gordonas susidomėjo zoologija. 1962 metais jis įrodė, kad specializuotų, odos ar žarnyno, varlės ląstelių DNR galima panaudoti naujų buožgalvių auginimui. Už šį atradimą pirmadienį jam ir japonui Shinya Yamanaka teko Nobelio medicinos premija.

Remdamiesi šių dviejų mokslininkų darbu, mokslininkai mėgins sukurti pakaitinius audinius tokioms ligoms kaip parkinsonizmas ar cukraligė gydyti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių