Mokslo ekspresas: ar lietuvių kalbai iš tiesų kas nors gresia?

„Lietuvių kalbą reiktų saugoti nuo saugotojų-maniakų.  Mūsų tyrimai rodo, jog lyginant, tarkime, su anglų kalba, lietuvių kalba turi didžiausią prestižą, nepaisant respondentų kilmės“, – teigia kalbininkė, sociolingvistė dr. Loreta Vaicekauskienė.

Tai jautri sritis, nes kalba itin siejama su tautos tapatumu, prilygsta brangiausiems jos simboliams, kaip Gedimino bokštas ar vėliava su Vyčiu. Todėl norint pagrįstai paneigti arba patvirtinti nuogąstavimus, būtini nuoseklūs, įvairiapusiai tyrimai. Iki šiol tokių tyrimų praktiškai nėra. Todėl sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė kartu su kolegomis kalbininkais, dalyvaujant istorikams bei sociologams, vykdo Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“. Projektas vertina kalbos reikšmę šiandieninėje Lietuvoje, bendrinės kalbos raidą, analizuoja, kaip žmonės vertina kalbos įvairovę, tarmes, pokyčius žiniasklaidoje ir jų sąsajas su bendrinės kalbos raida.

Viena iš projekto dalių – apklausti moksleivių grupes visoje šalyje ir išsiaiškinti, kokia šnekamoji kalba jiems yra artimiausia. Bet kodėl būtent moksleiviai?

„Nuo to, kaip šiandien jaunimas žiūri į bendrinę kalbą, priklauso jos pokyčiai ateityje.  Aštuoniuose Lietuvos regionuose esame ištyrę apie 1,5 tūkst. moksleivių. Klausėme jų nuomonės apie lietuvių kalbos įvairovę, apie tarmes, jaunimo kalbą. Mes atvirai klausėme apie kalbą ir ieškojome jų paslėptųjų nuostatų“, – sako L. Vaicekauskienė.

Bendrinė kalba Europoje nepraranda savo statuso. Ji lieka geriausia kalbos atmaina, bet jos turinys ir bruožai po truputį kinta. Lietuvos mokyklose atliktos apklausos liudija, kad vietos tapatybė stiprėja. Kai mokiniams reikėjo sureitinguoti tarmes, šnektas, dauguma jų paminėjo savo tarmę. Tarmes palaiko vietos prestižas. Tačiau vertinant socialinį ir geografinį mobilumą, kurį suteikia kalba žmogui, tarmės pralaimi prieš bendrinę kalbą.

„Kai jie klausėsi įrašų nemanydami, kad mes tiriame kalbą, o manė, kad tiriame asmens savybes, visuose miestuose buvo ryškiai nuvertinta tarmė“, – teigė kalbininkė.

Apklausos parodė, kad bendrinės kalbos kalbėtojas visais atvejais buvo įvertintas kaip labiau patikimas, rimtesnis, siekiantis tikslo, protingas. Tai – statuso savybės. Kuo galima paaiškinti tokius kai kam netikėtus rezultatus?

„Paklausus atvirai, kas patinka, moksleiviai deklaruoja vertybes, kurios yra teisingos. O išgavus paslėptąsias nuostatas, kai atsakantys nežino, kad klausiama apie kalbą, išryškėja tai, kas žmogui iš tiesų daro įspūdį, kokio įvaizdžio ta kalba jis siekia“, – sakė ji.

Kalbos sampratų yra labai įvairių. Romantikų požiūriu, kalba yra asmens arba visuomenės dvasia. Pažeidę dvasią ir patys išnyksime. Tai nemokslinė samprata. Remiantis struktūrine samprata, įsivaizduojamas ir tiriamas kalbėtojas, kuris yra idealizuotas visos kalbinės bendruomenės atstovas. Gimtakalbis, vienakalbis kalbėtojas.

„Mums, sociolingvistams, ji neatspindi realios vartosenos. Idealizuojamas kalbėtojas, kuris tą kalbą visada vienodą turi ir moka. O mes tirdami matome, kad kalbos įvairovė yra labai didelė. Kiekvienas turime savo bruožų komplektą“, – kalbėjo L. Vaicekauskienė.

Mokykloje vaikai yra mokomi Lietuvių kalbos ir ji tapatinama su viena atmaina, su bendrine siaurai suprantama kalba, į kurią neįeina, pavyzdžiui, miesto kalbos bruožai. Tai neatspindi realios situacijos ir to, kokius kalbinius resursus vartotojas savyje turi.

„Pati esu girdėjusi iš mokytojų, kaip vaikai nukenčia, jeigu sukirčiuoja pagal savo tarmę arba ištaria ne taip. Pati esu mačiusi, kaip mokytoja, mums atvykus įrašinėti, kumšteli vaikus – kaip tu negražiai kalbi. O vaikas kalba su tarmės bruožais. Nes gražiai kalbėti yra, suprantama, viena atmaina. Bet visos atmainos funkcionalios savo kontekste“, – pastebi mokslininkė.

Be abejo, stiprus nuomonės formavimo faktorius yra žiniasklaida. Kaip ji veikia kalbą ir ar ją keičia? Tyrėjai teigia, jog žiniasklaida neveikia žmonių kalbos. Veikia tik tiesioginiai kontaktai. Bet ji veikia žmonių nuostatas. Ypač komercinių televizijų pramoginėse laidose skleidžiamas jauno žmogaus, kuris yra įdomus, kietas, įvaizdis.  Mokslininkai, tirdami žurnalistų nuostatas, klausė, kaip jie įsivaizduoja kalbos standartą.

„Profesionalūs žurnalistai teigia, kad jų geros kalbos standartas yra gera komunikacija su pašnekovu, kalbėjimas jo kalba, su humoru ir gyvai. Tos nuostatos prisideda ne prie kalbos struktūrinės kaitos, bet prie kalbėjimo kaitos žiniasklaidoje“, – sakė kalbininkė.

Ar užsidarymas yra išlikimas? Ar kalbos nekitimas yra išlikimas? Ko gero, priešingai. Mokslininkai atranda tautų, kurių kalba ir kultūra užkonservuota, bet jos pačios yra ant išnykimo ribos.

„Globalizacija veikia visas tautas ir kalbas, bet tai nėra dilema – lietuvių arba anglų kalba. Mes niekada nebūsime vienakalbiai. Kalbant apie kalbos sugebėjimą integruoti skolinius, tai priklauso nuo kalbos politikos. Šnekamojoje kalboje struktūrinių pokyčių dėl kitų kalbų įtakos nėra. Mes puikiausiai integruojame angliškus skolinius su tomis pačiomis priesagomis, galūnėmis, kurios vartojamos lietuvių kalboje“, – teigė L. Vaicekauskienė.

Iš ko mokytis, kieno pavyzdžiu sekti? Tik ne britų, teigia kalbininkai, nes jie per mažai moka užsienio kalbų. Mes turime mokytis iš tų, kurie moka daugiau. Gerai, kad Lietuvoje dėl prestižo apie 90 proc.  vaikų renkasi anglų kalbą, bet tai vyksta kitų kalbų sąskaita. Mūsų valstybės resursai mažėja, kai jaunimas nesimoko kitų kalbų.  Deja, daug kur pastebima ta pati tendencija.

„Kitas ryškus pasirinkimas – per 80 proc. vaikų kaip antrą užsienio kalbą renkasi rusų kalbą. Čia kyla klausimas, kurios pasaulio dalies piliečiais mes save matome“, – teigia kalbininkė.

Jeigu Lietuva nori išlikti arba tapti visateise Vakarų kultūros dalimi, tuomet valstybės politika turėtų ypač jaunimą skatinti mokytis kitų kalbų, reklamuoti jų privalumus. Ir nepriešinti su lietuvių kalba.

„Kalbos politika turi būti integruojanti, neatskirianti, neuždaranti mūsų. Garsiai dejuoja euroskeptikai ir antiglobalistai, kurie mato tame blogį, o uždarume – gėrį. Lietuvybė nėra kažkas, kas praktikuojama uždaroje erdvėje. Mes turime mokėti pasinaudoti kalbiniais resursais ir kitomis kalbomis“, – įsitikinusi mokslininkė.

Tyrėjų manymu, svarbu atskirti nuostatų pokyčius, kalbos mokėjimą ir realius struktūrinius pokyčius. Struktūrinių pokyčių lietuvių kalboje dėl anglų kalbos tikrai nėra. Tai, kad pavadinimas užrašytas kita kalba, dar nieko nereiškia. Dažniausiai tokie užrašai susiję su turizmu arba investicijomis. Anglų kalbos prestižą lemia tai, kad ji yra galingas kalbinis resursas.

„Lietuvoje lietuvių kalba pirmauja ir turi simbolinę vertę. Jeigu mokėsi anglų kalbą, daugiau pasieksi. Tai –mobilus resursas. Nors teigti, kad anglų yra per daug – nesąmonė, nes mes anglų kalbos nemokame. Tyrimai rodo, kad 35 metų vartotojai jau nemoka anglų kalbos. Čia yra tas amžius, nuo kurio prasideda lūžis.

Jaunimui anglų kalba turi daug simbolinės vertės, bet tai yra dėl žaidimo, dėl to, kad kalba atlieka daugiau funkcijų nei vien susikalbėjimo. Reikia nuolat atnaujinti sinonimus, todėl dažnai jų skolinamasi iš kitų kalbų arba kuriami nauji žodžiai. Labai dažnai pasiskolinama keiksmažodžių. Dar pastebėta, kad žmogaus išvaizdos nusakymas, miegojimas, valgymas – jiems nuolat reikia naujų žodžių“, – sakė L. Vaicekauskienė.

Kitas akis badantis pavyzdys – daugybė vitrinų, restoranų ar parduotuvių angliškų pavadinimų. Bet tai, ko gero, laikinas reiškinys, kaip ir kai kurie angliški žodžiai, atsiradę mūsų kalboje, o vėliau beveik visai išnykę.

„Nepriklausomybės pradžioje populiarus buvo žodis „šopintis“. Bet dėl to žodis „parduotuvė“ iš lietuvių kalbos nedingo ir nedings. Jis buvo vartojamas dėl socialinio prestižo.  Tyrimai parodė, kai žmonėms parodoma vitrina ir jie turi rinktis tarp angliško ir lietuviško pavyzdžio. Kaip jums atrodo, kokius žmonės renkasi? Jie renkasi angliškus ir argumentuoja tuo, kad čia bus geresnės prekės, geresnė kokybė“, – pasakoja kalbininkė.

Mūsų visuomenei dar trūksta pasitikėjimo savimi, bet tebėra nemažai naivumo. Štai kodėl tie užrašai dar paplitę. Deja, procesai nėra tokie greiti, kaip norėtųsi. Kol žmogui angliška etiketė ar iškaba prilygs kokybės ženklui, tol verslininkas ir naudos juos savo reklamoje.

„Televizijos reklamoje tas irgi matyti – angliški užrašai mirguliuoja. Tai irgi turi sukelti tos prekės kokybės įspūdį. Tai normalu, ir nesusiję su mūsų kalbos pokyčiais, su nykimu. Nes lietuvių kalba dabar turi geriausias sąlygas gyvuoti visose sferose.  Pasaulinių kalbų kontekste mūsų kalba yra pirmame šimtuke. Ir neketina iš to šimtuko trauktis“, – pastebi pašnekovė.

Kalbant apie anglų kalbą kaip socialiai mobilų išteklių, tyrimai liudija, jog geriau anglų kalbą moka žmonės, turintys didesnes pajamas. Jų pasitenkinimas gyvenimu yra didesnis. Užsienio kalbos nemokėjimas – vienas pagrindinių faktorių, lemiančių prastesnę gyvenimo kokybę.

„Mes privalom būti dvikalbiais, trikalbiais, kad galėtume išlikti ir modernėti kaip valstybė“, – įsitikinusi L. Vaicekauskienė.