Mėnulio paradoksas: kodėl mėnulis prie horizonto tampa toks didelis?

Jau ne vieną šimtmetį žmonijai ramybės neduoda klausimas – kodėl mėnulis arti horizonto atrodo gerokai didesnis nei kybodamas zenite? Saskaehanos universiteto (Pensilvanija, JAV) mokslininkai Joseph as Antonidesas ir Toshiro Kubotas primirštą paradoksą vėl iškėlė į dienos šviesą. Ne tik iškėlė, bet ir pateikė naują paaiškinimą.

Pagal šių mokslininkų teoriją, didelio mėnulio iliuzija kyla todėl, kad smegenys dėl binokuliarinio regėjimo (dvi akys) ir dėl subjektyvaus pasaulio suvokimo nederamai įvertina nuotolį iki horizonto ir iki mėnulio.

Kad palei horizontą didžiuliu tampantis mėnulis yra ne optinė, o suvokimo iliuzija, neginčijamai aišku jau seniai. Apie tai byloja galybė fotografinių patvirtinimų: fotografuojant pagal tuos pačius fotoaparato nustatymus, nuotraukose mėnulis nekeičia savo dydžio per visą savo kelionę nuo zenito link horizonto. Vadinasi, mėnulis „apgaudinėja“ ne optiką (kieno ji bebūtų – fotoaparato ar žmogaus akies), o mūsų suvokimą. Tiesa, kokios yra šios suvokimo iliuzijos priežastys, klausimas iki šiol buvo atviras.

Ko gero, pats žinomiausias mėnulio paradokso paaiškinimas grindžiamas sąlyga, kad kampinis mėnulio dydis suvokiamas jį prilyginant palei horizontą šviečiančios mėnesienos fone matomiems objektams. Mėnulis prie horizonto nevalingai lyginamas su ten matomais nemenko dydžio objektais (medžiais, pastatais, jų stogais ir pan.), todėl ir atrodo toks didelis. Toks efektas buvo pavadintas Ebinghauso iliuzija.

Tačiau J. Antonidesas ir T. Kubotas nurodo du šios teorijos trūkumus. Pirmiausia, visuose Ebinghauso iliuzijos eksperimentuose tiriamieji nurodydavo tik 10 proc. objekto padidėjimą. O mėnulis danguje ties horizontu gali atrodyti didesnis net dvigubai. Antra, minėtoji teorija nepaaiškina, kodėl mėnulio paradoksas dingsta nuotraukose ir vaizdo įrašuose, nes Ebinghauso iliuziją, skirtingai nei mėnulio paradoksą, nesunku užfiksuoti.

Naujoji amerikiečių mokslininkų teorija grindžiama prielaida, jog galvos smegenys atstumus vertina dviem skirtingais būdais. Pirmasis – pagal binokuliarinio regėjimo sudaromą vaizdelį. Kuo mažiau vaizdo skirtumų kairės ir dešinės akies tinklainėse, tuo objektas atrodo tolimesnis. Antrasis – pagal turimą subjektyvų pasaulio suvokimą: regėjimo procesus kontroliuojančioms smegenų žievės sritims neegzistuoja „begalybės“ sąvoka, tad smegenys bando suvokti dangų kaip sferą, nutolusią nuo mūsų per tam tikrą (kad ir labai didelį) atstumą, o toje sferoje „patalpintas“ mėnulis, saulė ir žvaigždės.

Čia ir kyla prieštaravimas: binokuliarinis regėjimas tvirtina, kad mėnulis – nė kiek ne arčiau nei „dangaus sfera“. Smegenys šį prieštaravimą išsprendžia padidindamas mėnulio projekciją. Toks sprendimas yra tuo ryškesnis, kuo mažesnis atstumas iki „dangaus sferos“. O horizonte matomi objektai (medžiai, pastatai ir pan.) skatina smegenis prie jų „pririšti“ dangų: štai namas, o tuoj virš jo – „dangaus sfera“. Todėl mėnulis atrodo didesnis negu zenite. Kai žiūrime aukštyn į zenitą, dangų suvokiame kaip kažką ypatingai tolimo, tad ir mėnulis vertinamas visiškai kitaip ir suvokiamas kaip mažesnis.


Šiame straipsnyje: mėnuliszenitasHorizontas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Anas

Anas portretas
Prie ko čia smegenys ? Arčiau žemės oro tankis didesnis, spindulys eidamas pro skirtingų tankių orą, lūžta ir iškreipia mėnulio vaizdą. Tas pats saulei.

kkk

kkk portretas
pritariu pirmam. o tie mokslininkai tik kiaulem serti kolukyje tinka.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių