Magnetaras – iššūkis juodųjų skylių teorijai

Ypač galingą magnetinį lauką turinti neutroninė žvaigždė metė iššūkį teorijoms apie žvaigždžių evoliuciją ir juodųjų skilių gimimą, tvirtina astronomai.

Vadinamasis magnetaras yra žvaigždžių telkinyje, žinomame kaip „Westerlund 1“. Jis nuo Žemės nutolęs per 16 tūkst. šviesmečių ir priklauso Aukuro žvaigždynui.

1961 metais švedų astronomo atrastas „Westerlund 1“ – žvaigždžių fizikų ypač mėgstamas stebėjimų objektas. Tai vienas iš ryškiausių superžvaigždžių telkinių Paukščių take, susidedantis iš šimtų labai masyvių žvaigždžių. Kai kurios jų savo ryškumu prilygsta maždaug milijonui Saulių, o kai kurios du tūkstančius kartų už Saulę didesnės, rašo lrt.lt.

Šis telkinys, vertinant visos Visatos mastu, yra labai jaunas. Žvaigždės susiformavo maždaug prieš 3,5–5 mln. metų.

Būtent „Westerlund 1“ telkinyje yra vieno iš kelių magnetarų liekanos. Magnetaras – tam tikra neutroninės žvaigždės rūšis. Tokios žvaigždės susiformuoja po supernovos sprogimo, o jų magnetinis laukas milijoną ar net milijardą kartų stipresnis nei Žemės.

„Westerlund“ žvaigždės, kuri galiausiai tapo magnetaru, masė turėjo būti mažiausiai 40 kartų didesnė nei Saulės, teigiama žurnale „Astronomy and Astrophysics“ skelbiamame tyrime. O šis faktas kelia įdomių klausimų.

Dabar vyrauja nuomonė, kad 10–25 kartų už Saulę didesnės masės žvaigždės tampa neutroninėmis žvaigždėmis. Tos, kurių masė daugiau kaip 25 kartus didesnė, pavirsta juodosiomis skylėmis – gravitaciniais monstrais, iš kurių gniaužtų neištrūksta net šviesa.

Tad šiuo atveju žvaigždė, iš kurios susiformavo magnetaras, turėjo pavirsti juodąja skyle, nes jos masė buvo labai didelė. Tačiau, tyrimo autorių nuomone, egzistuoja galimybė, kad žvaigždės masė sumažėjo, tad ji tapo neuronine žvaigžde.

Kaip tai nutiko? Atsakymas, anot mokslininkų, gali glūdėti dvinarėje sistemoje: magnetaru tapusi žvaigždė turėjo žvaigždę kompanionę. Žvaigždėms evoliucionuojant, jos pradėjo sąveikauti tarpusavyje, o žvaigždė kompanionė ėmė savintis savo pirmtakės masę. Galiausiai ši sprogo ir tapo supernova.

Sprogimas suardė dviratį ryšį, ir abi žvaigždės buvo išsviestos iš telkinio, o jame liko tik šviečiančios jų liekanos, tvirtina teorija.

„Jei taip ir yra, galima spėti, kad dvinarės sistemos vaidina svarbų vaidmenį žvaigždžių evoliucijoje“, – teigė tyrimą atlikusių mokslininkų komandai vadovavęs Simonas Clarkas.

Mokslininkai stebėjimams naudojo Europos Pietų observatorijos, esančios Čilėje, teleskopą.

Dvinarė sistema gali būti „pagrindiniu sunkiųjų žvaigždžių „dietos planu“, perkeliančiu daugiau kaip 95 proc. jų pirminės masės, sakė mokslininkas.