Kokią realybę mato ir kaip pasaulį supranta žmogus?

Natūralu tikėti, kad mus supanti realybė yra tokia, kokią ją matome, girdime, jaučiame. Bet ar tikrai?

Kaip ir daugelis kitų gyvūnų, mes aplinką priimame per pojūčius, smegenyse apdorodami pojūčiais priimamus dirgiklius. Evoliucijos eigoje įgijome regos, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo pojūčius. Šių penkių pojūčių dėka žmogus suvokė jį supančią aplinką tiek, kad išliktų evoliucijos atrankos procese. Kaip žinoma, didžioji dalis žinduolių, paukščių ar roplių turi žymiai stipriau išsivysčiusius kai kuriuos pojūčius (uoslę, klausą, matymą tamsoje), o kai kurioms rūšims išsivystė pojūčiai, kurių žmogus neturi (pvz., šikšnosparniai atpažįsta objektus skleisdami ultragarsą ir priimdami jo aidą).

Nepaisant tokio žmogaus ribotumo, turimų pojūčių pakako, kad žmonių giminė ne tik išliktų pasaulyje, bet netgi imtų dominuoti.

Paanalizuokime savo pojūčių ribas. Suprantame, kad per kūno receptorius suvokiame ne visas įmanomas daiktų ir reiškinių savybes, o tik jų dalį:

1. Regime ne visą elektromagnetinio spinduliavimo spektrą, o tik tam tikro bangos ilgio – nuo raudonos iki violetinės spalvos. Girdime ne visas garso bangas, o tik nuo 16 iki 20 000 Hz. Skonio ir uoslės receptoriais atpažįstame tik tam tikrų medžagų molekules. Lytėjimo receptoriais įprastinėje aplinkoje gerai identifikuojame kietų, prasčiau – skystų medžiagų paviršius, bet neapčiuopiame dujinių medžiagų.

2. Dirgiklis, net ir patekęs į žmogaus pojūčių „priimamąją zoną“, bus priimtas tik tuo atveju, kai jis bus pakankamai stiprus: mes negalime matyti tolimų mažų objektų, kuriuos lengvai pamatytų sakalas; nesugebame įžiūrėti daiktų tamsoje, kaip pelėda. Tas pats ir su kitais pojūčiais.

3. Pasikliaudami prigimtiniais pojūčiais, visiškai nieko negalime pasakyti apie daugybę daiktų ir reiškinių savybių - elektrinį laidumą, radioaktyvumą, atstumus tarp galaktikų ir t.t.,– nes neturime juos priimti tinkamų pojūčių.Įvertinus net ir tai, kad pojūčiai veikia kompleksiškai ir iš dalies kompensuoja vieni kitų ribotumus, visgi yra aišku, kad žmogus, remdamasis vien savo pojūčiais, suvokia daiktą ar reiškinį ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o tik tam tikrą jo charakteristikų „komplektą“, kuris anaiptol neapibūdina daikto ar reiškinio visapusiškai.

Evoliucijos eigoje žmogaus išlikimui visai nebuvo būtina pilnai žinoti visų daikto savybių, jam pakako pažinti išlikimo požiūriu svarbias savybes. Buvo svarbu atpažinti tik tuos garsus, kurie kėlė pavojų ar buvo kitaip aktualūs; skonį tik tų medžiagų, kurių netoleravo organizmas, arba priešingai, buvo jam būtinos; pakako suvokti tik tris erdvės matavimus, ir t.t.

Negana to, žmogus prisifantazuoja nebūtų dalykų... Jo smegenys receptorių informaciją apdoroja taip, kad daiktams ir reiškiniams yra suteikiamos savybės, kurių jie visai neturi: tam tikros elektromagnetinės bangos smegenyse suvokiamos visai ne bangų pavidalu, o įgyja spalvą, medžiagos virpesiai ima skambėti ir tampa garsu, tam tikros tirpios medžiagos gauna skonį, o dujos – kvapą.

Suteikdamos objektams papildomas charakteristikas, smegenys sugeba juos geriau išskirti iš aplinkos, atpažinti, analizuoti gaunamą gyvybiškai svarbią informaciją ir, esant reikalui, operatyviai į ją reaguoti. Tai padėjo žmogui išlikti ir tapti tuo, kuo jis yra dabar, nepaisant to, kad tos daiktų ir reiškinių charakteristikos, švelniai tariant, neatitinka tikrovės. Kadangi visi turime panašią receptorių ir nervų sistemą, aplinkai smegenyse suteiktos savybės - nors ir neegzistuojančios, bet daugelio vienodai suvokiamos - sukūrė objektyvumo iliuziją.

Atrodytų, kas gali būti objektyviau už šviesoforo spalvinius signalus? Ir čia pat nuolankiai tenka pripažinti, kad daltoniko žvilgsnis šiuo atveju yra arčiau tiesos. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip pasaulis atrodytų be visų paminėtų prisifantazuotų savybių – garsų, spalvų, skonio, kvapų...

Taigi mes iš supančios aplinkos atsirinkome sau pradinius duomenis ir savo galvose susiprojektavome kitokį, labiau mums tinkantį ir patinkantį pasaulį – projekcijų pasaulį,- kuriame ir gyvename. Nepaisant to, kad spalvos objektyviai neegzistuoja, atsirado ištisos veiklos sritys, tiesiogiai susijusios su spalvų taikymu: dažai, pirotechnika, spalvotoji fotografija, reklama... Veiklų, kurios iš esmės manipuliuoja tik smegenyse egzistuojančiomis medžiagų savybėmis, sąrašą galima tęsti: parfumerija, gastronomija, radijas...

Eikime toliau: atsirado sritys, kurios realybės projekcijas ne tik priima kaip objektyviai egzistuojančias, bet ir kuria naujus jų sąveikos dėsnius. Sąveikos tarp projekcijų dėsniai nebūtinai sutampa su dėsniais pasaulyje egzistuojančių tikrųjų daiktų ir reiškinių, kuriuos tos projekcijos reprezentuoja žmogaus smegenyse. Taip, pavyzdžiui, spalvų derinimo dėsniai dailėje remiasi ne daikto atspindimų elektromagnetinių bangų sąveika, o emocijomis ir asociacijomis, kurias sukelia tas bangas atitinkančios spalvos žmogaus pasąmonėje. Arba, kompozitoriai dažniausiai nesigilina į garso prigimtį ir garso bangų sąveikas, bet kurdami muziką atranda kitus – tik žmogaus smegenyse susiformuojančius garsų dermės dėsnius, kurių emocinis poveikis žmogui dažnai daug kartų pranoksta „netvarkingus“ oro virpesius ir daugybę kitų realaus pasaulio įtakų.

Muzika, dailė ir kiti menai iš esmės nesiekia pažinti objektyvios realybės. Turėdami savo dispozicijoje aibę realybės projekcijų, gretindami ir kitaip manipuliuodami jomis, kurdami vis naujas, jau projekcijų projekcijas ir netikėtus, iki tol nenaudotus jų santykius, jie ambicingai plečia šią iliuzijų erdvę. Joje nunyksta kiekybiniai matavimo parametrai - dydis, svoris, kaina...

Menininkas išnaudoja kitas, sąlyginai mažiau racionalias žmogaus sąmonės/pasąmonės - šitos daugiamatės projekcijų erdvės – dimensijas: fantaziją, asociacijas, emocijas, ir kuria joje kitokius, mažiau racionalius vertinimo kriterijus: gražu (bjauru), įspūdinga (nuobodu), artima (svetima), asociatyvu, kontraversiška...

Matome, kad projekcijų erdvė taip stipriai nutolo nuo savo pirmavaizdžio, kad ją galime interpretuoti jau kaip kitą, savarankišką tikrovę, o daiktų ir reiškinių projekcijas su susikurtomis papildomomis savybėmis - kaip nepriklausomus antrinės tikrovės elementus. Visa tai tapo įmanoma, nes šios projekcijos egzistuoja ne realioje tikrovėje (kaip, pavyzdžiui, daikto šešėlis arba jo fotografija, kurie, būdami tame pačiame realiame pasaulyje, negali „pabėgti“ nuo jame egzistuojančių dėsnių), o sąmonėje/pasąmonėje, tai yra, visiškai kitoje erdvėje negu jas atitinkantys pirmavaizdžiai. Ilgainiui išsivystė netgi specialūs mokslai, tiriantys šią „antrinę“ tikrovę: logika, psichologija, semiotika...

Paradoksalu, bet kompiuterinių žaidimų simuliacijų erdvės iš esmės tik materializavo tai, kas jau nuo seno egzistuoja žmonių galvose.

O kaipgi su objektyvia tikrove, nuo kurios mes taip nutolome?

Žmogui, priešingai negu kitiems Žemės gyvūnams, nepakako suvokti aplinką tik tiek ir tik taip, kaip tai leidžia padaryti prigimtiniai pojūčiai. Greta mėgavimosi savo susikurta pasaulio fantazija, jis troško žinoti tiesą apie jį supantį pasaulį, pažinti daiktus ir reiškinius, jų priežastinius ryšius.

Žmogus „išplėtė“ savo fiziologinių pojūčių lauką, imdamas gamintis įrankius. Greta praktinių – ieties, rato ar lėktuvo – pasigamino lęšį, voltmetrą ir hadronų greitintuvą, kurie suteikė apie daiktus ir reiškinius papildomos, pojūčiais nepasiekiamos informacijos. Nepaisant to, kad matavimo prietaisai galų gale vis tiek veikia per žmogaus pojūčius, o prietaisų dėka gaunama informacija taip pat yra tik realybės „projekciją“ papildančios detalės, visgi iš didesnio kiekio informacijos žmogus, pasitelkęs savo racionalų protą ir fantaziją, kuria pilnesnį ir tikresnį realybės vaizdą. Procesas tęsiasi, mes vis labiau ir labiau artėjame prie tikrojo „daikto savyje“...

Ar mūsų smegenys, su evoliucijos eigoje susiformavusia keistai ribota praktine jų funkcija, pajėgios tai suvokti? Ateity mokslas duos išsamesnius atsakymus į šį klausimą, o kol to neatsitiko – yra dar daug erdvės filosofijai, religijai ir fantastikai.


Šiame straipsnyje: suvokimaspasaulisįdomu

NAUJAUSI KOMENTARAI

Fantastas

Fantastas portretas
Visą straipsnį žmogus suvokia viska kaip fantaziją. O tada kuom straipsnis paremtas? Fantazinom. Iš kur straipsioautorius žino regėjimo, uoslės ir klausos ribas? Reikėjo pabaigtis straipsnį po nr 3. stulpelio :)

vm

vm portretas
kiek gali matyti ,toks ir matymo diapazonas,tas pats ir su kitais pasaulio jutimo organais-uoslė,klausa,skonis,lytėjimas. Tačiau yra žmonių ,kurie mato ir jaučia smegenimis(kondratjevo jutimų lavinimo mokykla,kurioje apmokomi matyti smegenimis regos netekę žmonės ir kai kurie net skaito neturėdami akių regos sugebėjimo 100 proc..),žmonės gali jausti ir per atstumą ir net skaityti knygą padėtą už šimto km . , gali išmokti jausti širdies nerviniu centru,ir išlavinti 6 jausmą-dvasinius jutimo organus-ištisa aura... Visa tai yra kiekviename žmoguje potencialiai,tik kam tuo naudotis,jei turi jutimo organus sveikus..?

Muse

Muse portretas
Ka mato muse nutupusi drambliui ant nugaros.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių