Kinematografijos pamokos padės išvengti „greito maisto sindromo“?

Legendinis vokiečių režisierius, prodiuseris ir fotografas Wimas Wendersas mokyklų programose norėtų išvysti „greito maisto sindromo“ padedančias išvengti kinematografijos pamokas. 

Su režisieriumi intelektualu kalbėjomės Europos Parlamente vykstant diskusijoms dėl kino vaidmens formuojant europinį identitetą. Jomis prasidėjo į 2010 m. LUX kino premiją pretenduojančių filmų peržiūra.

Kultinių Wimo Wenderso režisuotų filmų sąraše – „Dangus virš Berlyno“, „Paryžius, Teksasas“, „Draugas iš Amerikos“, „Milijono vertas viešbutis“, „Įeik nesibeldęs“, dokumentinis Kubos muzikantų portretas „Buena Vista Social Club“ ir Amerikos bliuzo istorija juostoje „The Soul of A Man“.


Ar galime šnekėti apie bendrą Europos kiną, ar tik nacionalinių kinematografijų sumą?

Laimei, Europos kinas susideda iš daugelio balsų, kurie turi bendrumų, kuriuos išdidžiai vadiname europiniu kinu.

Daugeliui žmonių metų metus neduoda ramybės klausimas: „Ar jis egzistuoja, ar tai tėra nacionalinių kinematografijų suma?“ Net ir paprasčiausia suma būtų pakankamai didelė, tačiau Europos kinas yra kur kas didesnis reiškinys su nuosava kalba, taisyklėmis ir istorija. Labai savita kalba – Holivudas turėjo iš ko mokytis.

Ką daryti, kad filmų neribotų valstybių sienos?

Turime neįtikėtiną filmų įvairovę, tačiau jie labai mažai keliauja. Kasmet vis mažiau. Ne todėl, kad žmonėms jie nepatiktų. Išvydę šiuos filmus žmonės būna pritrenkti ir nustebinti, tačiau jie paprasčiausiai neturi galimybių jų pamatyti. Publiką turime, tačiau galimybės išvysti šiuos filmus mažėja.

Europos Parlamento LUX kino premija – viena iš daugelio gerų iniciatyvų. Pažvelgę į kiekvieną šalį, išvysime gausybę programų, veiklos ir skirtingų idėjų.

Ar skirtingos Europos kalbos – kliūtis?

Kalba – visuomet kliūtis. Nemėgstu apie kalbą kalbėti kaip apie trukdį – galimybė kurti filmus skirtingomis kalbomis yra privilegija. Daugiakalbystė yra tiek Europos kino turtas, tiek negalia. Žiūrėdami į ją kaip į negalią, galėsime ją įveikti ir pamatysime, kad jos vertė gerokai viršija kylančius sunkumus.

Kaip padidinti vizualinį raštingumą?

Praleidžiame progą išmokyti vaikus, jog egzistuoja visiškai kitokia kalba, kurią jie gali išmokti ir kuri būtina, jei jie nenori tapto greito maisto vartojimo aukomis.

Kažko paragavę, vaikai pripranta. Turime mokyti juos, kad egzistuoja ir kitoks penas – jų pačių labui. Nieko neverčiame daryti per prievartą – vėliau jie galės žiūrėti bet kokį filmą. Tikrai nenorime primesti jokių kvotų.

Ilgainiui jie turės galimybę išvysti viską, kas egzistuoja. Deja, būtų apmaudu, jie praras skonį ir galimybę sužinoti, kad egzistuoja filmai apie jų kaimynus, kad egzistuoja visiškai kitoks kinas, teikiantis daug didesnį pasitenkinimą.

Vaikai dažniausiai veikiami būtent audiovizualinės kalbos, tačiau ji vienintelė, kuriai vaikai yra visiškai nepasirengę. Tai ne tik kinas, bet ir žaidimai, televizija, internetas – tai kalba, ir jos galima mokyti.

Skandinavija pirmauja, Danija – toli priekyje, sėkmė akivaizdi. Skandinavijos publika žiūri daug daugiau europinių filmų, nei bet kuri kita, kadangi jie ėmė to mokyti, ir vaikai žino, kad egzistuoja alternatyva.

Kuo skiria europinė ir amerikietiškoji kinematografijos mokykla?

Europiniai filmai yra labai konkretūs – retai susiduriame su nežinia kur ar bet kur besiplėtojančiu veiksmu. Jis vyksta konkrečioje vietoje, kalbama konkrečia kalba. Dauguma amerikietiškų filmų skirti publikai, kuriai nerūpi, kur vyksta veiksmas.

Manau, jog vaikams sveika suvokti, kad filmai gali būti konkretūs ir kalbėti apie realius dalykus, o ne vien tik apie įsivaizduojamas vietas.

Šaltinis: Europos Parlamento interneto svetainė


Šiame straipsnyje: kinas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių