Kapralas Wojtekas – lokys, nukeliavęs į karą

Antrojo pasaulinio karo metu lenkai nustebino sąjungininkus, kai kariuomenės sąrašuose atsidūrė… Lokys! Gyvūnas padėjo būriui kovoti mūšiuose, o jo atminimas gerbiamas iki šių dienų.

1944 m. vasario mėn. karys Archibaldas Brownas atvyko į Neapolį, kur turėjo pasitikti iš Egipto atplaukiančius Lenkijos karius. A.Browno pareiga buvo pažymėti atvykusius ir su kiekvienu atskirai pasikalbėti, patikrinti psichologinę būseną.

„Kai jau pasikalbėjau su beveik visais kariais, supratau, kad trūksta vieno asmens – kapralo Wojteko. Pagal dokumentus, jis buvo būryje: turėjo savo numerį, atlygio knygelę, tačiau tuomet buvo tarsi dingęs be žinios“, - pasakojo A.Brownas.

Nustebęs A.Brownas paklausė kitų lenkų, kur yra Wojtekas ir kodėl jis neatsiliepia. Lenkai nusijuokė ir vienas iš jų atsakė: „Wojtekas nesupranta angliškai – tik lenkiškai ir persiškai“. Vienas karys palydėjo A.Browną prie narvo, kuriame buvo uždarytas populiariausias būrio narys – rudasis Sirijos lokys Wojtekas (vardas reiškia „Besišypsantis karys“).

Kaip vėliau paaiškėjo, 1942 m. Lenkijos kariuomenė į gretas paėmė patį neįprasčiausią karį. Ir nepaisant to, kad jau praėjo daugiau nei 70 metų, Wojteko atminimas išliko gyvas, o jo indėlis kariuomenėje laikomas herojišku.

Elgėsi kaip su žmogumi

Legenda byloja, kad Wojtekas gimė Irane. Jį, klaidžiojantį laukuose, surado jaunas berniukas. Kaip manoma, Wojteko motina buvo nušauta medžiotojų, o lokiukas dar buvo per mažas, kad savimi pasirūpintų pats. Netrukus Wojtekas buvo parduotas lenkų kariuomenei už kelias maisto skardines.

Lokys buvo priglaustas būrio, kurį sudarė iš Rusijos kalėjimų paleisti Lenkijos kariai. 1942 m. būrys buvo nusiųstas į Viduriniuosius rytus, kur turėjo padėti numalšinti besiplečiančią vokiečių kariuomenę.Wojtekas iš karto tapo karių numylėtiniu. Lokys nesipriešino žmonių rūpesčiui, nes ypač anksti neteko motinos ir jam toks dėmesys buvo gyvybiškai reikalingas.

„Kai grįždavome po sunkios dienos ir Wojtekas su mumis draugiškai pasisveikindavo, iš karto atsipalaiduodavome“, - interviu dokumentiniame filme „Wojtek – the bear that went to war“ (liet. „Wojtekas – lokys, nukeliavęs į karą“) kalbėjo karo veteranas Wojciechas Narebskis.Wojtekas tapo tikra moraline būrio parama. Visi kariai buvo ką tik grįžę iš sovietų nelaisvės ir dar buvo toli nuo artimųjų. Mažytis lokiukas jiems tapo tarsi vieninteliu džiaugsmo šaltiniu.

Tiesa, karininkai nežinojo, kaip tinkamai prižiūrėti Wojteką, todėl tiesiog dalydavosi viskuo, ką gaudavo patys. Kitas karo veteranas Augustynas Korolewskis pasakojo: „Jis gėrė alų ir mėgo cigaretes, visai kaip vyras. Vienas bokalas alaus jam nieko nereiškė... Visiškai neprigerdavo“. Galiausiai, Wojtekas pats ėmė kaulyti būrio draugų pavaišinti jį cigarete ar duoti išgerti alaus.

Legendos gimimas

Taip kariai ir Wojtekas bendravo dvejus metus. Kai 1944 m. būrys iš Egipto turėjo persikelti į Neapolį, uosto tarnyba griežtai atsisakė į laivą įleisti laukinį gyvūną, todėl grėsė gražios draugystės pabaiga.

Tačiau kariai nepaliko draugo – jie greitai gavo leidimą iš būstinės viršininko ir Wojtekas tapo oficialiu kariuomenės nariu. Lokys net gavo visus reikalingus dokumentus, kurie jam suteikė teisę plaukti laivu.

Tuomet Wojtekas jau nebebuvo mažas lokiukas. Jo ūgis stovint siekė 1,82 m, o svoris – apie 220 kg. Pagrindinė kapralo užduotis buvo nešioti sunkius daiktus, sukrautus į dėžes.

Kiekvienas būrio narys apie Wojteką pasakojo šimtus skirtingų istorijų. Galbūt ne visos jų įvyko iš tiesų, tačiau lokio pagalba suteikė jam herojaus titulą. Kariškiai net pasirūpino, kad jų būrio emblema būtų pakeista į lokį, tempiantį sunkią artileriją.

Herojaus pensija

1946 m., pasibaigus karui, Wojtekas kartu su savo būriu plaukė į Škotiją, kur jie ir dar 3 tūkst. karių buvo demobilizuojami. Buvo sprendžiamas ir klausimas, kur dėti Wojteką – palikti Škotijoje? Nugabenti į Įraną? Ar vežtis kartu į Lenkiją?

„Lenkijos komunistų valdžia norėjo, kad lokys atsidurtų Varšuvos zoologijos sode. Tačiau mano kolegos, kurie pasiliko Škotijoje, buvo griežtai prieš“, - pasakojo W.Narebskis.Naujausiais Wojteko namais tapo Edinburgo zoologijos sodas. Čia jis tapo tikra žvaigžde. Žmonės ir veteranai iš viso pasaulio būriais rinkdavosi apie lokio narvą, nes norėjo savo akimis pamatyti karo didvyrį.

Be abejonės, Wojteką lankė ir jo būrio draugai. A.Karolewskis Edinburge lankėsi kelis kartus ir pastebėjo, kad, net ir praėjus nemažai laiko, lokys vis dar suprasdavo lenkų kalbą: „Kai ištardavau jo vardą, Wojtekas atsisėsdavo ant galinių letenų ir purtydavo galvą prašydamas cigaretės“.

Wojtekas mirė 1963 m., sulaukęs 22 m. amžiaus. Lokys tapo tikru Lenkijos ir Škotijos draugystės simboliu.

2009 m. Škotijos valdžia suorganizavo specialų priėmimą, skirtą Wojteko garbei atminti.Ši unikali istorija dažnai atgimsta knygose, filmuose ir taip toliau. 2011 m. paklaustas, kas jį labiausiai sužavėjo, „Wojtek – the bear that went to war“ režisierius Willas Hoodas atsakė: „Tai, kad jis dažnai elgdavosi kaip žmogus. Wojtekas privertė mane susimąstyti, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „žmogus“.


Šiame straipsnyje: lokysGyvūnaiistorijaįdomu

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių