Kai briedžiukai pradeda dygti, žibuoklės numiršta

Nors XXI amžiuje, kai nežabota žmonių veikla daro didžiulę įtaką klimato pokyčiams, ėvis vien lieka gamtos reiškinių, kurie, nepaisydami civilizacijos atakų, vis kartojasi, patvirtindami juos stebinčiųjų išmintį.

Mėnuo apgavika

Balandžio mėnuo anksčiau buvo vadinamas karvelio, sultekio, žiedų vardu. Dėl tokios pavadinimų įvairovės sunku susigaudyti, kur tiesa, o kur – šiaip pajuokavimai, iš kurių, beje, gal ir kilusi balandžio pirmoji.

Juk net ir balandžio orai būna apgavikiški – tai saulutė kaitina, tai šiaurys pučia. Kartais net ir pūgos ar audros užklysta. Teisūs senoliai, sakydami: rudenį kuo vėliau apsirenk, o pavasarį neskubėk nusirengti. Tai vienas iš būdų apsisaugoti nuo peršalimo ligų.

Verta įsidėmėti ir kitą senolių pastebėjimą – iki Šv. Izidoriaus (balandžio 4 d.) nevalia žemės judinti, tačiau per pačias izidorines būtina bent vieną vagą išvaryti, žemelę iš ilgo žiemos miego pažadinti. Jei tą dieną pūs šiaurys, bus šalta vasara, jei pietys – šilta, o jei vakaris – šlapia.

Balandis lemia birželį

Devynios galybės sugrįžusių paukštelių savais čirškėjimais, švilpavimais, giesmėmis labina įsisiūbuojantį pavasarį – balandis niekada nebūna šaltesnis už kovą bei šiltesnis už gegužę. Anot senolių – koks balandis, toks ir birželis.
Jei pirmas sužaliuos beržas, bus smagi ir sausa vasarėlė, o jei alksnis – laukia prastos atostogos per lietų. Jei ąžuolas sužaliuos anksčiau už uosį, bus sausa vasara, lietus balandžio 7-ąją žada grybingą vasarą. Jei gegutė parlėks į nesulapojusį mišką – tai blogų metų ženklas, o jei užkukuos medžiams sulapojus, džiaugsimės puikiu derliumi.

Sakoma, šiltas balandis šalčius gegužei atiduoda. Jei balandį vyrauja giedrios dienos, gegužę darbams trukdys lietūs. Šaltas balandžio lietus pranašauja vaisingus metus. Gluosniams su šalnomis pražydus reikia tikėtis karštos vasaros.
Nepamirškime – sužydėjus ievoms, būtinai sugrįžta šalčiai. Jei joms žydint laikosi lietingi orai, žydint rugiams taipogi bus lietūs. Stebėkime Velykų pirmos dienos orus. Senoliai sakydavo: esant saulėtoms Velykoms, galima tikėtis giedrios vasaros.

Gero derliaus garantai

Ir ūkininkai, ir paprasti daržininkai laukia šlapio balandžio, nes tuomet ir vasarą augmenija nestokos drėgmės, gerai augs. Šiltas balandis ir vėsoka gegužė garantuoja gerą derlių. Kalbant apie derlių, nereikėtų pamiršti, kad senoliai stengdavosi sėti javus, sodinti daržoves prieš pilnatį – kaip didėja mėnulis, taip ir pasėliai auga. Ir priešingai: jei mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėja.

Bulves sodinti taikydavosi, kai danguje būdavo daug baltų debesėlių – tai garantuodavo gerą derlių. Vietą bulvėms sodinti parinkdavo pagal eglių kankorėžių augimą medyje: jei žiemą jų būna daugiau prie viršūnės, laukiama sausesnės vasaros, ir bulves sodindavo slėniuose. Jei žiemą jų daugiau pažemėje, bus šlapia vasara, ir bulves sodindavo aukštesnėse vietose.

Jurginės – žemės darbų pradžia

Balandžio 23-ioji – Jurginės. Tuomet balandis atrakina žemę ir paleidžia želmenis. Kartu tai buvo ir gyvulių šventė. Tą dieną jie pirmą kartą po žiemos buvo išgenami į ganyklas. Šis paprotys daugelyje Lietuvos vietų išlikęs iki šiol.

Per Jurgines buvo stengiamasi nevalgyti mėsos, nieko neskolinti. Buvo teigiama – jei Jurginių diena šalta, bus geri ir derlingi metai, o jei giedra, reikėtų laukti sausos ir karštos vasaros. Svarbu tai, kad pavasario sėją buvo stengiamasi ištaikyti savaitę prieš ir savaitę po šv. Jurgio.

Atrodo, kad ir dabartiniai vištų augintojai žino, kad per Jurgines patupdžius perekšlę ant kiaušinių, viščiukai užaugs stiprūs, jų nenuneš vanagai ir neišpjaus šeškai.

Balandį pasirodo pirmieji pavasario grybai bobausiai, kuriuos įprasta vadinti briedžiukais. Liaudyje įprasta sakyti: briedžiukai pradeda dygti – žibuoklės numiršta.

Kančiai yra ribos

Balandį džiugina parlekiančios gervės, ant elektros laidų, lyg ant natų, sutūpusios kregždės, tačiau su šiuo taip laukiamu mėnesiu atvilnija ir didelių bėdų. Štai niekaip neišnaikinamas įprotis deginti pavasario žolę. Išdegę laukų, pakrančių, pamiškių juodi lopai bei sunaikinta juose knibždėjusi gyvybė – didžiausia mūsų gėda ir nusikaltimas gamtai. Ji kenčia tylėdama. Labai kenčia.

Tačiau viskam yra ribos. Ar jums neatrodo, kad gamtos kančia kartais ima ir prasiveržia tokiomis aimanomis kaip potvyniai, sausros, uraganai, pūgos, ugnikalnių išsiveržimai ir t.t.? Susimąstykime.