Ką gali ir ko negali ištverti žmogus?

Daugumai teko girdėti neįtikėtinų istorijų, kaip žmonės lieka gyvi, kai smegenis perskrodžia kulka, kai iškrinta iš dešimto aukšto ar mėnesius praleidžia įstrigę jūroje.

Tačiau patalpinkite žmogų bet kur visatoje, išskyrus ploną erdvės ruožą, besidriekiantį kelis kilometrus virš ar žemiau jūros lygio Žemėje, ir jis žus per kelias minutes.

Kad ir koks stiprus ir atsparus kai kuriose situacijoje bebūtų žmogaus kūnas, žiūrint viso kosmoso kontekste, jis bauginančiai trapus, rašo lifeslittlemysteries.com.

Daugelis ribų, kuriose tipiškas žmogus gali išlikti, jau nustatytos. Gerai žinoma „trejeto taisyklė“ nurodo, kaip ilgai jis gali ištverti be oro, vandens ir maisto (atitinkamai maždaug tris minutes, tris dienas ir tris savaites). Kitos ribos labiau ginčytinos, nes žmonės labai retai bando savo galimybių ribas.

Pavyzdžiui, kiek išbūtumėte be miego, kol ištiktų mirtis? Į kokį aukštį galėtumėte įkopti, kol galiausiai uždustumėte? Kokį greitėjimą kūnas ištvertų, kol galiausiai būtų suplėšytas?

Dešimtmečius trukę eksperimentai, kai kurie atlikti specialiai, kiti – netyčia, padėjo nustatyti sritį, kurioje mes tiesiogine šio žodžio prasme gyvename.

Žinoma faktų, jog Oro pajėgų pilotai, nemiegoję tris ar keturias dienas, ėmė taip kliedėti, kad sudaužė savo lėktuvus (nes užmigo). Net ir viena naktis be miego gebėjimui vairuoti daro tokį pat poveikį kaip ir alkoholis. Ilgiausias laikas, kurį savanoris ištvėrė nemiegojęs, yra 264 valandos (apie 11 dienų). Šį rekordą 1965 metais pasiekė 17-metis Randy Gardneris. 11 eksperimento dieną, prieš pat užmigdamas, jis iš esmės tebuvo daržovė atmerktomis akimis.

Kada galų gale ištiktų mirtis?

Birželį pranešta apie 26 metų kino mirtį, kuris 11 dienų nemiegojo, kad pamatytų visas Europos futbolo čempionato rungtynes. Tačiau visą tą laiką jis vartojo alkoholį ir rūkė, taigi tikslią jo mirties priežastį nustatyti sunku. Iki šiol nėra nė vieno patvirtinto atvejo, kad mirties priežastimi būtų tapusi vien nemiga, o dėl objektyvių etinių priežasčių mokslininkai laboratorijoje to išbandyti negali.

Tačiau tokie eksperimentai atlikti su žiurkėmis. 1999 metais miego tyrėjai iš Čikagos universiteto suleido žiurkes į sukimosi ratus, įrengtus virš talpos su vandeniu, o kompiuterinė programa, galinti užfiksuoti, kada prasideda miegas, nuolat fiksavo jų smegenų bangas. Kai žiurkės užsnūsdavo, ratai būdavo staiga pasukami, kad jos prabustų. Eksperimente dalyvavusios žiurkės išmirė po dviejų savaičių. Prieš nugaištant joms pasireiškė hipermetabolizmo simptomai. Tai sutrikimas, kai medžiagų apykaitos greitis ramybės būsenoje išauga taip smarkiai, kad organizmas daugybę kalorijų sudegina net tuomet, kai ilsisi. Hipermetabolizmas ir anksčiau buvo siejamas su miego trūkumu.

Kiek radiacijos galėtume pakelti?

Radiacija kelia ilgalaikį pavojų, nes ji pakeičia DNR, genetinį kodą perrašydama tokiu būdu, kuris gali sukelti vėžinių ląstelių augimą. Tačiau koks radiacijos lygis žmogų pražudytų iškart?

Anot Peterio Caracappa, atominės inžinerijos ir radiacijos saugos specialisto iš Rensselaerio politechnikos instituto, 5 ar 6 sivertai (Sv) per kelias minutes sunaikintų per daug ląstelių, kad organizmas pajėgtų su tuo susitvarkyti. „Kuo ilgesnis laiko periodas, per kurį ši dozė sukaupiama, tuo platesnės šios ribos bus, nes per tą laiką organizmas save gyvo“, – aiškino mokslininkas.

Palyginimui, kai kurie Japonijos Fukušimos atominės elektrinės darbuotojai, bandę suvaldyti branduolinę nelaimę praėjusį kovą, per valandą gavo 0,4–1 Sv radiacijos. Nors trumpuoju laikotarpiu ši dozė nebuvo mirtina, rizika susirgti vėžiu padidėjo, tvirtina mokslininkai.

Net jei žmogus išvengia atominių katastrofų ir supernovų sprogimų, natūrali foninė spinduliuotė, kuri mus veikia Žemėje (jos šaltiniai – dirvožemyje esantis uranas, kosminiai spinduliai ir medicinos prietaisai), tikimybę susirgti vėžiu padidina 0,025 proc. kasmet, aiškina P. Caracappa. Tai nustato keistą žmonių gyvenimo trukmės ribą.

„Vidutinis asmuo, gaunantis vidutinį foninės spinduliuotės kiekį kiekvienais metais, per 4 tūkst. metų, nesant jokių kitų veiksnių, neabejotinai susirgtų radiacijos sukeltu vėžiu“, – sakė P. Caracappa.

Trumpai tariant, net jei galiausiai sugebėtume išnaikinti visas ligas ir išjungti visas genetines komandas, liepiančias kūnui senti, niekada negyventume ilgiau nei 4 tūkst. metų.

Kiek mes galime pagreitėti?

Šonkauliai saugo širdį nuo smarkių smūgių, tačiau tai prasta apsauga nuo smūgių, kuriuos įmanomais pavertė šiuolaikinės technologijos. Kokį pagreitį ištvertų mūsų organai?

NASA ir kariuomenės tyrėjai į šį klausimą bando atsakyti kurdami saugius kosminius aparatus ir lėktuvus. Šoninė akceleracija – smūgis į šoną – dėl jėgų asimetrijos labiausiai veikia vidaus organus. Anot neseniai „Popular Science“ paskelbto straipsnio, 14 Gs šoninė akceleracija gali atplėšti vieną organą nuo kito. Judėjimas kryptimi nuo galvos žemyn sustumtų visą kraują į kojas. Nuo 4–8 išilginių Gs žmogus netektų sąmonės. (1 G jėga yra įprasta traukos jėga, kurią mes jaučiame Žemėje, o 14 Gs jėga prilygsta 14 kartų stipresnei planetos traukai.)

Akceleraciją į priekį ir atgal mūsų kūnas pakelia lengviau, nes tuomet galva ir širdis greitėja kartu. 5 ir 6 dešimtmečiuose „žmonių lėtinimo aparatu“ (iš esmės – tai reaktyvinės rogės, kurios važinėjo pirmyn atgal po Edwardso karinių oro pajėgų bazę Kalifornijoje) atlikti kariniai bandymai parodė, kad mes galime sulėtėti iki 45 Gs (tai prilygtų 45 Žemių traukai) ir vis dar būti gyvi, kad galėtume apie tai papasakoti. Šiuo atveju nuo 1 tūkst. kilometrų per sekundę iki nulio kilometrų per sekundę sulėtėjama per sekundės dalis ir vos per kelis šimtus metrų. Tačiau mokslininkai skaičiuoja, kad pasiekus 50 Gs, mes virstume atsarginių dailių maišu.

Kokius aplinkos pokyčius galime pakelti?

Nukrypimus nuo įprastų atmosferos sąlygų žmonės pakelia skirtingai, ar tai būtų temperatūra, slėgis ar deguonies kiekis ore. Išlikimo  galimybė taip pat priklauso nuo to, kokiu tempu aplinkos sąlygos kinta, mat kūnas deguonies sunaudojimą ir medžiagų apykaitą gali palaipsniui pritaikyti prie išorinių sąlygų. Tačiau kai kurios bendrus lūžio taškus nustatyti galima.

Daugumą žmonių hipertermija ypač drėgname, 60 laipsnių Celsijaus karštyje imtų kamuoti po 10 minučių. Nustatyti mirties nuo šalčio ribas yra sunkiau. Žmogus paprastai užgęsta tuomet, kai kūno temperatūra nukrinta iki 21 laipsnio Celsijaus, tačiau per kiek laiko tai nutiks priklauso nuo to, kiek žmogus „pripratęs prie šalčio“ ir nuo to, ar pasireiškia paslaptinga, latentinė miego būsena, nes tokių atvejų buvo.

Išgyvenimo ribas lengviau nustatyti esant ilgalaikėms palankioms sąlygoms. Anot 1958 metų NASA ataskaitos, žmonės neribotą laiką gali gyventi aplinkoje, kur temperatūra svyruoja tarp 4 ir 35 laipsnių Celsijaus, jei esant pastarajai temperatūrai santykinis drėgnumas nesiekia daugiau kaip 50 proc. Maksimali temperatūra gali didėti, kai mažiau drėgmės, nes mažesnis vandens kiekis ore palengvina prakaitavimą, todėl organizmui lengviau atsivėsinti.

Tačiau daug sunkiau sekasi prisitaikyti prie neįprastų deguonies ir slėgio lygių. Esant normaliam atmosferos slėgiui, ore yra 21 proc. deguonies. Kai ši koncentracija nukrinta žemiau 11 proc., mirštame dėl deguonies stokos. Per didelis deguonies kiekis taip pat žudo, nes per keletą dienų pamažu prasideda plaučių uždegimas.

Sąmonės netenkame, kai slėgis nukrinta žemiau 57 proc. atmosferos slėgio – tai prilygsta slėgiui 4572 metrų aukštyje. Alpinistai gali užkopti aukščiau, nes jie palaipsniui pratina organizmą prie mažesnių deguonies kiekių, tačiau 7925 metrų aukštyje be deguonies baliono ilgiau neišgyventų niekas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Et

Et portretas
Verčiau paskaičiuotų, kiek žmonių pražudė idiotiški įstatymai ir nepakeliami mokesčiai...

vidma

vidma  portretas
pabandikit isgivent lietuvoj :DDDDDDD
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių