Jei būtume ne vienintelė protinga rūšis Žemėje

Kas nutiktų, jei neandertaliečiai, išnykę prieš 28 tūkst. metų, būtų evoliucionavę toliau ir dabar gyventų šalia mūsų?

Arba jei per visus šiuos žmonių evoliucijos tūkstantmečius kokia nors negimininga būtybė būtų įgavusi pažintinių ir technologinių gebėjimų, prilygstančių mūsiškiams?

Dar vienas scenarijus: kas nutiktų, jei žmonės būtų pasidalinę į dvi atskiras rūšis – originaliuosius ir sėkmingą evoliucinę atšaką?

Tai visai protingos istorijos apie pasaulį, koks jis galėjo būti, jei dvi pažangios Žemės gyventojų rūšys šiandien gyventų greta viena kitos. Tačiau šios istorijos netapo tikrove.

O kas nutiktų, jei tai būtų įvykę? Ar su savo protingaisiais sugyventiniais kartu laužtume duoną, ar būtume įsivėlę į nuolatinę kovą dėl viršenybės?

Šiame hipotetiniame pasaulyje galėtų egzistuoti trys santykių tarp žmonių ir „kitų“ tipai, teigia Amerikos gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas William Harcourt-Smithas. Labiausiai tikėtina, kad konkurencija dėl išteklių verstų mus nuolat kovoti, rašo lifeslittlemysteries.com.

„Žinant, kaip žmonės elgiasi su savo rūšimi – nesibaigiantys tarpgentiniai konfliktai ir karai, kurie tęsiasi daugybę tūkstančių metų, manau, kad kai tik kiltų problema dėl išteklių ar besivaržančių ideologijų, įsižiebtų konfliktas“, – teigė mokslininkas.

Jei viena rūšis būtų šiek tiek stipresnė ar protingesnė, ar turinti labiau išvystytas technologijas, ji galiausiai sunaikintų kitą, kas primintų žmonių ir neandertaliečių susidūrimą.

Tačiau galimas ir kitas scenarijus: jei po dešimčių tūkstančių metų susidūrimų tarp žmonių ir „kitų“, nebūtų nė vienos pusės viršaus, dvi rūšys galbūt pamažu judėtų pusiausvyros link: arba apsigyvendamos geografiškai atskiruose pasaulio regionuose, arba prisitaikydami naudoti skirtingus išteklius, teigia W. Harcourt-Smithas. Kiti galbūt mistų vien žuvimi, o žmonės specializuotųsi gyvulininkystėje ir žuvis jiems keltų pasibjaurėjimą.

Bet kuriuo atveju, žmonės ir kiti sukurtų kultūrines sistemas, kuriose būtume mokomi vieni kitų vengti. Taip tokiomis aplinkybėmis daro kitos rūšys.

„Kol nėra konkurencijos, rūšys tiesiog ignoruoja viena kitą. Pavyzdžiui, dvi tame pačiame medyje gyvenančios beždžionės – jei joms nereikia tokių pačių išteklių, jos nesąveikauja“, – aiškina mokslininkas.

Tačiau kokie galėtų būti mūsų įsivaizduojami draugai/priešai? Jie galėtų būti panašūs į bet ką – jie galėtų būti išsivystę iš žmogbeždžionių, dramblių, delfinų ar kokių kitų gyvūnų.

Tačiau W. Harcourt-Smithas įsitikinęs, kad jie turėtų pasižymėti trimis bruožais, be kurių technologinė pažanga neįmanoma.

„Pirmiausia reikia kognityvinių gebėjimų, kurie leidžia konstruoti daiktus, suprasti abstrakčias idėjas ar sugalvoti objektą, turintį daug judančių dalių, kurių kiekviena atlieka tam tikrą funkciją. Turi planuoti į priekį ir gebėti mąstyti už laiko ir erdvės ribų, kalbant abstrakčiai, kad tokį objektą sukurtum“, – sako paleoantropologas.

Antra, jie turi gebėti valdyti objektus – ir didele jėga, ir dideliu tikslumu. Mums tą padeda daryti rankos – stulbinantys dariniai, galintys labai galingai sugriebti objektus, tačiau taip pat leidžiantys atlikti didelio tikslumo ir miklumo reikalaujančias užduotis, pavyzdžiui, siūti adata.

„Įsivaizduokite, jei kiti gyvūnai tai gebėtų atlikti kojomis ar liežuviais“, – teigė mokslininkas.

Galiausiai, būtinas kultūrinis perdavimas. Neįprastai sunku rasti žmogų, kuris žino, kaip nuo nulio pasigaminti kompiuterį, pradedant žaliavų iškasimu iš žemės, ar žmogų, žinantį kaip pastatyti drėkinimo sistemą ar pagaminti ginklą. Vietoj to, kad kas kartą vis iš naujo išradinėtų ratą, žmonės žinias perduoda iš vienos kartos į kitą. Mūsų visuomenėje taip pat yra darbų pasidalijimas, leidžiantis jai efektyviau funkcionuoti. Kad kita rūšis pasiektų panašią technologinę pažangą, jiems taip reikėtų kokios nors pažangios bendravimo formos.

Reikia apsvarstyti dar vieną scenarijų: ar vieną dieną galėtų iškilti kita labai protingų žemiečių rūšis?

Pasak W. Harcourt-Smithas, ilguoju laikotarpiu (po milijonų ar milijardų metų) gali būti visko. „Nežinome, kas laukia ateityje – kaip kitos žinduolių rūšys evoliucionuos“, – teigė jis. Kad taip nutiktų, koks nors kataklizminis įvykis turėtų staiga sumažinti žmonių visuomenę, kas atvertų kelią varžovams.

Be to, grupė žmonių galėtų iškeliauti į kosmosą ir įsikurti kur nors kitur. Naujoje aplinkoje vyktų greita evoliucija, o po 100 tūkst. metų jie taptų visiškai kitokia rūšimi, kuri galbūt vis dar sąveikautų su Žemėje likusiais žmonėmis.

„Kitą galimybę galime sukurti patys, naudodami genų inžineriją ir panašius dalykus, į gyvūnus įdėdami žmogaus genus ar dar Dievas žino, ką. Tačiau niekada negali žinoti. Tai tikrai tikėtina“, – kalėjo mokslininkas.


Šiame straipsnyje: evoliucija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių