Į madą sugrįžta senosios lietuviškos obelų veislės

Naminė obelis (Malus domestica Borkh.) į Lietuvą kadaise atkeliavo iš Mažosios Azijos regiono. Šiandien ji - nacionalinis turtas. Deja, dažnai nepakankamai saugomas. Augalų genetinių išteklių apsaugos tradicijos mūsų šalyje pradėtos kurti tik 1994-aisiais. Todėl nemaža dalis sodininko pomologo profesoriaus Adomo Hrebnickio bei profesoriaus Tado Ivanausko kolekcijų jau prarasta.

Sodininkystė Lietuvoje nėra prioritetinė žemės ūkio šaka. Statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais Lietuvoje deklaruota per 12 tūkst. hektarų sodų ir uogynų, kai 2010-aisiais šis skaičius buvo ženkliai didesnis – 15,3 hektaro.Sodybas įsigyjantys antros kartos miestiečiai svajoja apie ilgaamžį sodą, kur po didelėmis obelimis galėtų skaityti knygą.

Tačiau, kaip teigia Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Fitosanitarijos skyriaus vedėjas Gintaras Lapinskas, obuolių eksportas iš Lietuvos auga: 2010-aisiais eksportuota apie 30 tūkst. tonų, o 2011 m. – apie 40 tūkst. tonų.Daugiausia obuolių išvežta į Rusiją, Baltarusiją, Kazachstaną.

"Taip yra, nes daugiausia eksportuojami ES šalyse, o ne Lietuvoje užauginti obuoliai. Mūsų šalies rinkoje maždaug pusė obuolių – lietuviški. Nemaža dalis – ES narių derliaus, bet tikrai ne visi  lenkiški. Štai 2011 m. šiek tiek virš 200 tonų importuota iš Čilės.“ – sakė jis.

Mėgėjai ieško senųjų veislių

„Taip ir parašykit – senosios lietuviškos veislės sugrįžta. Juk ir kaimas išgyvena šiokį tokį renesansą. Sodybas įsigyjantys antros kartos miestiečiai svajoja apie ilgaamžį sodą, kur po didelėmis obelimis galėtų skaityti knygą. Žmonės ieško to skonio, kvapo, kuris primena jų močiučių laikus, - – pasakojo Danutė Manarkienė, Sodaitytės medelyno savininkė. - Prašo aukštaūgių sėklinio poskiepio arba vidutinio augumo, bet šiemet neturėjau jų tiek, kad galėčiau patenkinti poreikį. Iš lietuviškų veislių be konkurencijos – Auksis.

Turim ir beržininkų ananasą, ir popierinį, ir antaninį. Bet šie – ne tokie populiarūs. Apskritai Lietuvoje sodams geriausia rinktis lietuviškas arba baltarusiškas, rusiškas veisles. Jos geriau „pakelia“ mūsų žiemas.“Sodo ir daržo augalų nacionalinių genetinių išteklių koordinatorė dr. Asta Blažytė įsitikinusi, kad liaudies selekcijos veislės – didžiulis nacionalinis turtas, kurį būtina išsaugoti ateities kartoms.

„Lietuvoje sukurtos ir vietinės kilmės obelų veislės yra geriau prisitaikiusios prie meteorologinių bei dirvožemio sąlygų, atsparios ligoms, derlingos, pasižymi gera vaisių kokybe.“ – teigia ji.

Sodininkystės ir daržininkystės instituto obelų kolekcijoje saugoma daug vietinių ir atvežtų genotipų. Čia auga apie 800 išsaugotų obelų veislių, klonų, formų. Auginamos ir 25 naminių obelų veislės, šiuo metu priskirtos nacionaliniams genetiniams ištekliams. „Tai Avenarijus, Beržininkų ananasas, Jono pepinas, Lietuvos pepinas, Baltasis alyvinis, Rudens dryžuotasis, Sierinka, Žemaičių grietininis, Pilkasis alyvinis, Popierinis, Paprastasis antaninis, Pupinis, Vytėnų pilkasis, Panemunės baltasis, Birutės pepinas, Vytenis, Kaunis, Vytėnų vasarinis, Noris, Auksis, Štaris, Aldas, Vytis, Rudenis, Skaistis,“ – vardino dr. A. Blažytė.Liaudies selekcijos veislės detaliai aprašytos 2008-ųjų Augalų genų banko leidinyje „Senosios lietuviškos vaismedžių veislės“. Jį galite surasti ČIA.

Augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai – selekcijos ateitis

„Šiandien siekiama, kad vaismedžiai būtų ištvermingi žiemą, atsparūs grybinėms ir kitoms ligoms, derlingi, anksti pradėtų derėti, vaisiai būtų įvairaus vartojimo laiko, geros kokybės, tiktų ne tik desertui, bet ir technologiniam perdirbimui. Tokių pageidaujamų požymių dažnai randame senosiose veislėse, tuomet jos naudojamos kaip požymių donorai,“ – pasakojo genetinių išteklių koordinatorė.

Genetiniams ištekliams priskiriamos ir vietinės kilmės, ir Lietuvoje sukurtos veislės, taip pat svetimžemės veislės, kurios per ilgus dešimtmečius adaptavosi. Taip pat retos ir nykstančios rūšys, svarbūs ekosistemų komponentai. „Visi šie ištekliai įtraukti į centrinę nacionalinių genetinių išteklių duomenų bazę. Jie ekonomiškai, ekologiškai svarbūs arba vertingi selekcijai,“ – sakė A. Blažytė.

Pasak mokslininkės, itin gerai vertinamos Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkų sukurtos obelų veislės: Noris, Auksis, Štaris, Aldas, Rudenis ir Skaistis. O veislė Auksis populiari ne tik Lietuvoje bet ir Latvijoje bei Estijoje.

Obelis Lietuvoje visuomet buvo svarbi lietuviams. Tuo galite įsitikinti apsilankę Rojuje, Ignalinos r. Taip šią vietą praminė profesorius Adomas Hrebnickis, 14 hektarų plote kadaise sukaupęs apie 1000 veislių pomologinę kolekciją. Arba Obelynėje, Kauno rajone. Čia nemažą obelų kolekciją buvo surinkęs profesorius Tadas Ivanauskas. Kokia šių kolekcijų dalis bus išsaugota ateities kartoms? Sunku pasakyti.


Šiame straipsnyje: obuoliaiobelisįdomu

NAUJAUSI KOMENTARAI

Jetau

Jetau portretas
Antaniniai nepopuliarūs? Taigi pats reikalingiausias obuolys! Be antaninio nei salotų, nei zefyrų, nei duonos raugo...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių