Hiperpoliglotai: kiek kalbų gali mokėti vienas žmogus?

Kas nenorėtų mokėti ne dvi ar tris kalbas, o bent dešimtį jų? Štai XIX a. gyvenęs italų kardinolas Džiuzepė Mecofantis (Giuseppe Mezzofanti) mokėjo 38 kalbas ir 50 dialektų. Tikrinti jo žinių atvykdavo žmonės iš viso pasaulio. Daugelį iš jų susitikimas su šiuo hiperpoliglotu tiesiog priblokšdavo. Beje, jis niekada nebuvo išvykęs iš gimtosios Italijos. O daugiausiai – net 103 (!) užsienio kalbas (tebe)mokantis genijus – laisvai kalba lietuviškai, mat jo žmona gimė ir augo Lietuvoje.

Užsienio knygynuose neseniai pasirodė nauja knyga – Maiklo Erardo (Michael Erard) „Babel No More“ („Daugiau jokių Babelio bokštų“). Joje autorius nagrinėja Dž. Mecofančio ir kitų lingvistiniais deimantais vadinamų hiperpoliglotų atvejus. Kaip jiems tai pavyksta? Jie turi ypatingų sugebėjimų ar įgūdžių? Ar galima to išmokti? O gal jie – meistriškai akis dumiantys šarlatanai?

Leidžiantis į nepažintas ir netyrinėtas lingvistikos žemes, iš pradžių reikia šį tą apsibrėžti. Vienas iš pirmųjų dalykų, kurių ėmėsi M. Erardas – apsibrėžti, ką iš tiesų reiškia mokėti kalbą. Kitaip tariant, kada galima laikyti, kad žmogus kalbą gerai moka?

Tiesa, Kalifornijos universiteto lingvistė Klerė Kramš (Claire Kramsch) ragina autorių klausimą formuluoti kitaip – ne „Kiek kalbų tu moki?“, o „Keliomis kalbomis tu gyveni?“ Kalbos kultūrinių niuansų supratimas reikalauja plataus ir nuolatinio kontakto su kalbančiaisiais ta kalba. Tad mokslininkė abejoja, ar nors vienas žmogus pasaulyje tobulai moka ir jaučia daugiau kaip keturias ar penkias kalbas.

Sunku nesutikti. Bet nejau dėmesio visai neverti tie mažiau niuansuoti, tačiau žadą atimantys žmogiškosios atminties ir gebėjimo išmokti kalbą atvejai, kai žmogus gerai moka keliolika ar net keliasdešimt kalbų? Deja, kaip pabrėžia M. Erardas, mokslas šią problemą iki šiol ignoravo. Mokslininkai uoliai tyrinėja ypatingų matematikos, muzikos, atminties gabumų turinčių žmonių atvejus, tačiau hiperpoliglotai lieka nuošaly.

Nagrinėdamas Dž. Mecofančio atvejį, M. Erardas savo knygoje analizuoja italų kardinolo užrašus, kalbina daugybę kalbų ekspertų ir net sužino, jog kai kurie dvikalbiai žmonės turi psichinių sutrikimų vartodami vieną kalbą, tačiau būna sveiki kalbėdami kita kalba.

Autorius neužmiršo ir šių dienų hiperpoliglotų. Kad išmoktum daug kalbų, svarbu turėti atmintį, motyvacijos ir nuolat praktikuotis. Tačiau nereikia užmiršti ir pragmatiškumo. Tie, kurie sakėsi moką 11 kalbų, nesuko sau galvos, ar jų kalbos žinių lygis atitinka gimtosios kalbos mokėjimo lygį. Jų tikslas, skirtingai nei Dž. Mecofančio, buvo ne priblokšti pasaulį, o jį pamatyti – pasikalbėti su ta kalba kalbančiais gyventojais, paskaityti jų laikraščius ir paprasčiausiai nepasiklysti šalyje, kur kalbama kita kalba.

„Kol išmokau kinų kalbą, sugaišau net 6 savaites!”

Džiuzepė Gasparo Mecofantis (1774—1849) gimė ir išsilavinimą gavo Bolonijoje, kur teologijos studijas baigė anksčiau nei sulaukė minimalaus amžiaus, kurio sulaukus įšventinama į kunigus. Būdamas 23-ejų, tapo Bolonijos universiteto arabų kalbos profesoriumi.

Karo tarp Habsburgų imperijos ir Prancūzijos metu, Dž. Mecofantis nuolat lankydavosi karo ligoninėse, kur bendraudavo su vengrais, slovakais, čekais, austrais. Kad galėtų išklausyti jų išpažintis, Dž. Mecofančiui teko išmokti jų gimtąsias kalbas. Netrukus jauną kunigą pradėjo vadinti „užsieniečių nuodėmklausiu“ (it. – „confessario dei forestieri“). Į Dž. Mecofantį pradėjo kreiptis su prašymais išversti įvairius tekstus – kunigas visada džiaugdavosi galėdamas padėti ir už paslaugas niekad neimdavo atlygio.

„Tas žmogus – lingvistinis stebuklas, – apie Dž. Mecofantį rašė Baironas. – Jis turėjo gyventi Babelio bokšto statybos laikais ir būti visų kalbų vertėjas. Aš jį tikrinau iš visų kalbų, kuriomis aš moku bent vieną keiksmažodį – jis mane pribloškė taip, jog aš buvau priverstas išsikeikti angliškai.“


Iki mūsų dienų išliko ir jo talentą iliustruojantis anekdotas: paklaustas, kurią iš kalbų išmokti buvo sunkiausia, Dž. Mecofantis atsakė: „Kinų, be abejo, kinų! Kol ją išmokau, sugaišau net šešias savaites!“

Hiperpoilglotas-rekordininkas laisvai kalba lietuviškai

Bene daugiausiai užsienio kalbų mokančiu žmogumi pasaulyje tarp dabar gyvenančiųjų laikomas 1943-iaisiais gimęs vengrų vertėjas ir rašytojas Ištvanas Dabis. Be gimtosios vengrų kalbos jis moka dar 103 kalbas. Genialusis lingvistas savo laiku dirbo korespondentu, gidu, sinchroniniu vertėju, tekstų vertėju, konsultuojančiu redaktoriumi. 1970-aisiais vedė iš Lietuvos kilusią lenkaitę ir susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Ištvano Mikolajaus ir dukters Marijos Rozalijos. Galbūt todėl I. Dabis lietuvių kalbą moka taip, jog gali versti jos tekstus be žodyno.

Kaip mokosi kalbų I. Dabis? Pirmiausiai atsirenka 1000-1500 pagrindinių žodžių (iš temų apie šeimą, darbą, kasdienį gyvenimą ir pan.) ir mokosi kartu su svarbiausiomis gramatikos taisyklėmis (linksniavimu, asmenavimu, laikų vartojimu, žodžių tvarka sakinyje). Toliau Ištvanas, naudodamasis žodynu, imasi skaityti jo interesus atitinkančius paprastus tekstus.

Kai kuriems naujus žodžius užsirašinėti yra būtina, tačiau yra tokių, kuriems pakanka nežinomą žodį perskaityti. Vengrų vertėjo patirtis byloja, jog kur kas paprasčiau mokytis žodžių yra mėginant nuspėti žodžio reikšmę iš konteksto.

Kitas žingsnis – pagal galimybes I. Dabis pradeda naująja kalba susirašinėti su kitais žmonėmis. Toliau – radijo laidų klausymasis, net jei neįmanoma suprasti absoliučiai nieko. Verta, kad klausa priprastų prie tos kalbos skambėjimo.

Viena iš kertinių taisyklių – naujų kalbų mokymuisi kasdien skirti bent 15-20 min.

Garsūs pasaulio poliglotai:

Emilis Krebsas – vokiečių poliglotas ir sinologas, mokėjo virš 60 kalbų

Viljamas Džeimsas Sidisas – XX a. pradžioje žinomas vunderkindas, būdamas aštuonerių metų mokėjo 8 kalbas; trisdešimties – 40 kalbų

Ričardas Frensis Bertonas – anglų keliautojas, geografas, vertėjas, etnologas, lingvistas, poetas, fechtuotojas, orientalistas ir diplomatas, kai kuriais vertinimais mokėjęs 29 kalbas

Džovanis Piko dela Mirandola – italų filosofas, tvirtinęs, kad moka 22 kalbas;

Polas Robsonas – dainininkas ir aktorius, kalbėjo daugiau nei 20 kalbų;

Kata Lomb – vengrų kilmės vertėja, rašytoja, viena pirmųjų pasaulio sinchroninio vertimo meistrių. Kalbėjo 16 kalbų;

Žanas Fransua Šampoljonas – prancūzų orientalistas ir egiptologijos kūrėjas, iššifravo Rozetės akmens hieroglifus. Būdamas dvidešimties mokėjo 13 kalbų;

Nikola Tesla – serbų fizikas, mokėjo 8 kalbas;

Danielis Polas Tammetas – britas, turintis autizmo ir savanto sindromus, kalba 11 kalbų, tarp jų ir lietuvių;

Jonas Paulius II – iš Lenkijos kilęs popiežius, laisvai mokėjęs 10 kalbų;

Dolfas Landgrenas – skandinavų kilmės Holivudo aktorius, mokantis 9 kalbas (įskaitant japonų, rusų, suomių).

Lietuvių poliglotai – Dominykas Urbas, Juozas Strolia, Laurynas Algimantas Skūpas, Stanislovas Radvila I, Algimantas Čekuolis (8 kalbos).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Miau

Miau portretas
Vytautas Mačernis 23 metų mokėjo 7 kalbas :)

Julija Vasilenko moka 12 klb.

Julija Vasilenko moka 12 klb. portretas
2010 m. Kaune išrinktas daugiausia kalbų mokantis VDU studentas. Apdovanojimą šioje nominacijoje pelniusi Politikos mokslų ir diplomatijos instituto antrame magistrantūros kurse studijuojanti Julija Vasilenko, moka 12 kalbų. „Jos žinios – ne paviršutiniškos. Beveik pusės kalbų mergina mokėsi VDU ir baigė 4 jų lygius“, – sakė VDU Užsienio kalbų centro vadovė Nemira Mačianskienė.

sigitas

sigitas portretas
Vytautas Sirtautas (profesorius) atrodo13kalbų
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių