Graži pasaka, virtusi šiurpia realybe

Rusijoje ant teisiamųjų suolo šią savaitę atsidūrė vyras ir moteris iš Čitos, apleidę savo penkiamete dukrą Natašą. Gyvendama kambaryje kartu su šunimis ir katėmis, mergaitė perėmė gyvūnų įpročius, neišmoko kalbėti. Tokių atvejų mokslininkai žino ne vieną. Deja, tikrųjų mauglių istorijos nėra tokios gražios, kaip britų rašytojo Rudyardo Kiplingo pasakose, rašo Rusijos naujienų portalas lenta.ru.

 Atvirsti į žmogų beveik neįmanoma

Vadinamuosius mauglius mokslininkai vadina feraliniais žmonėmis (nuo angl. feral - sulaukėjęs). Jų reabilituoti dažniausiai nebūna įmanoma. Jeigu tokie individai augo už sociumo ribų ir nebuvo grąžinti į visuomenę iki penkerių metų amžiaus, jų neįmanoma išmokyti žmogiško elgesio.

Feraliniai žmonės skirstomi į du tipus: tuos, kurie buvo užauginti gyvūnų arba užaugo vieni laukinėje aplinkoje, ir tuos, kurie brendo būdami dirbtinai izoliuoti.

Žinomiausi pirmos kategorijos atstovai yra mergaitės indės Kamala ir Amala, rastos džiunglėse 1920 m. Iki tol, kol jas pagavo Midnapuro našlaičių prieglaudos vadovas, vietiniai gyventojai mergaites laikė vaiduokliais. Seserys gyveno vilkų gaujoje, judėjo keturiomis: vaikščiojo į žemę atsiremdamos keliais ir alkūnėmis, o bėgiojo remdamosios delnais ir pėdomis. Jos vengė dienos šviesos, gaudydavo viščiukus ir valgė žalią mėsą.

Kad galėtų atimti mergaites iš žvėrių, žmonėms teko nušauti jų motina vilkę. Tuo metu Amalai buvo pusantrų metų, o Kamalai - aštuoneri. Metus išgyvenusi su žmonėmis, Amala mirė nuo inkstų uždegimo. Kamala civilizacijos sąlygomis išgyveno beveik devynerius metus. Jai sunkiai sekėsi prisitaikyti prie žmonių gyvenimo. Mergaitė išmoko vos kelis žodžius ir nesugebėjo atsikratyti įpročio klauptis ant keturių.

„Nežinia kas nužudė nežinia ką“

Antram feralinių žmonių tipui priklauso Kasparas Hauseris, 1828 m. rastas Vokietijos Niurnbergo miesto turgaus aikštėje. 16-metis paauglys vos galėjo paeiti ir mokėjo ištarti tik dvi frazes: „Nežinau“ ir „Noriu būti kavaleristu, kaip mano tėvas“. Šių frazių prasmės jis nesuprato.

Jaunuolio kišenėje žmonės rado laišką. Jame vietinis karininkas, neparašęs savo vardo, prisipažino, kad 1812 m. kažkas prie jo durų slenksčio paliko kūdikį, ir jis užaugino jį visiškoje paslaptyje.

Medikai, apžiūrėję paauglio neįprastą kūno sudėjimą, nustatė, kad jis visą gyvenimą praleido ankštame narve, kur galėjo tik sėdėti. Be to, didžiąją gyvenimo dalį berniukas išbuvo tamsoje. Kai šiek tiek pramoko kalbėti, jaunuolis patvirtino šias medikų išvadas.

Bavarijos karalius pasiūlė 10 tūkst. guldenų atlygį tam, kas išsiaiškins, iš kur atsirado K.Hauseris, tačiau niekam to padaryti nepavyko. 1833 m. berniukas buvo papjautas paslaptingomis aplinkybėmis. Nusikaltimo vietoje žmonės pastatė akmenį su užrašu: „Čia nežinia kas nužudė nežinia ką.“

Šių dienų maugliai

„Džiunglių vaikai“ aptinkami ir šiais laikais. 1996 m. Kinijoje buvo rastas dvejų metų berniukas, gyvenęs kartu su pandomis, vaikščiojęs keturiomis ir maitinęsis bambuku. Dėl genetinės anomalijos visas vaiko kūnas buvo apaugęs plaukais. Galbūt būtent dėl to prietaringi tėvai nunešė kūdikį į mišką ir paliko.

2001 m. Čilėje žmonės pagavo berniuką, kuris būdamas septynerių pabėgo iš vaikų prieglaudos ir gyveno su šunų gauja. Jis dvejus metus bastėsi gatvėmis, sprukdamas nuo jį pagauti bandžiusių policininkų. Iš pradžių teisėsaugos pareigūnai įtarė, kad jis gyvena su šunimis nuo pat gimimo. Bet vėliau paaiškėjo, kad jis labiau panašus į gyvūnus mylintį tėvų apleistą vaiką, nei į „džiunglių augintinį“. Panašiai, kaip Nataša iš Čitos.

2007 m. Uzbekistano kalnuose buvo rastas sulaukėjęs paauglys, dingęs 1998 m., kai jam buvo šešeri. Gyvendamas kalnuose, berniukas pamiršo kalbą, tapo labai baikštus. Jis gyveno vienas, jokie gyvūnai jo neglobojo.

Tais pačiais metais Kambodžos džiunglėse žmonės sučiupo į laukinį gyvūną panašią merginą, kuri bandė pavogti maisto iš medkirčių. Paaiškėjo, kad ji gimė netoliese esančiame kaime, būdama aštuonerių pasiklydo ir 18 metų gyveno viena laukinėje gamtoje. Tiesa, žurnalistai suabejojo oficialia versija, nes mergina turėjo labai švelnią odą ir randus ant riešų, primenančius virvės žymes.

Feraliniais žmonėmis galima pavadinti ir Austrijos maniako Josefo Fritzlio dukrą Elisabeth, 24 metus laikytą namo rūsyje , bei tris jos vaikus, pagimdytus nuo tėvo. Nors pastarieji neaugo visiškai vieni ir buvo prižiūrimi civilizuotos motinos, psichologai baiminasi, kad jiems nebus paprasta prisitaikyti prie visuomenės. Juk jie ne tik užaugo rūsyje, bet ir savo akimis matė, kaip jų tėvas ir senelis reguliariai prievartavo jų motiną.


Šiame straipsnyje: MauglisvaikaiGyvūnaikalba

NAUJAUSI KOMENTARAI

Skaitytojas

Skaitytojas portretas
Amala ir Kamala - blefas. Straipsnio autoriui vertėtų pasiskaitinėti internete, jei moka bent vieną nelietuvių kalbą ;)
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių