Gamtininkas: atrodo, kad gyvūnai turi daugiau išminties nei žmonės

Velykų rytą prie Okavango deltos dramblių banda palieka jauniklę. Išsigelbėjusi nuo pavojų ji randa kitą dramblių bandą. Dokumentinio filmo autoriai seks jos pėdomis ir parodys daugybę įdomybių apie kasdienį dramblių gyvenimą laukinėje gamtoje. Išvysite, kaip drambliukė vadovaujasi instinktais, kad išliktų laukinėje gamtoje. Filmas bus rodomas balandžio 1 d. 22 val. „Viasat Nature“ kanalu.

Televizinės premjeros proga išskirtinį interviu portalui 1kaunodiena.lt davė serialo autorius gamtininkas Adrianas Dandridge’as.

Kaip tapote safari gidu?

Aš užaugau safariuose. Mūsų šeima glaudžiai su jais susijusi. Mano tėvas buvo profesionalus medžiotojas, tad ir aš užaugau medžiodamas. Mano dėdė turėjo safarių kompaniją, o mes su broliu jam padėdavome, kai buvome vaikai. Į safarius savarankiškai pradėjau važinėti vos tik pabaigęs mokyklą. Šiaip esu juvelyras, tačiau mano gimtinėje Botsvanoje natūralu, kad mes nenutolstame nuo gamtos: mano brolis tapo medžiotoju, o aš fotožurnalistu. Tai natūralus kelias.

Ne viename interviu teigėte, kad iš visų gyvūnų Jums labiausiai patinka drambliai. Kodėl?

Aš užaugau tarp dramblių. Jau vaikystėje su jais praleisdavau daugybę laiko, mano tėtis gyveno Čobės regione ir per vasaros atostogas bėgiodavome po apylinkes, kuriose yra daugybė dramblių. Man jie tiesiog nuostabūs. Tokie dideli ir tokie švelnūs. Atrodo, kad jie trokšta draugauti su žmonėmis. Vėliau atsirado galimybė dirbti „Abu Camp“ safariuose, kur jojama drambliais. Taip su jais keliaudamas safariuose praleidau 15 metų. Tai tikrai nuostabūs gyvūnai.

Žinia, kad drambliai turi hierarchiją. Ar joje yra vietos žmogui?

Jei dirbi su drambliais, tu neišvengiamai turi būti hierarchijos viršūnėje. Su drambliais laukia nuolatiniai iššūkiai. Netgi su mažyliais tu privalai visuomet būti vienu žingsniu priekyje ir parodyti, kad nesileisi stumdomas. Kitaip jie tikrai stumdysis. Nebūtina imtis jokių fizinių veiksmų, užtenka balso ar gesto. Be to, jei elgsiesi su jais pagarbiai, jie atsakys tuo pačiu. Tačiau su drambliais yra taip, kad jei jie pasijaus viršesni ir tave parblokš, tai tau gali kilti didelis pavojus. Tačiau visiškai dominuoti turi treneriai, kurie moko dramblius. Aš dramblių niekuomet netreniravau, o dažniausiai su jais žaisdavau, ir mano vaidmenį galima apibūdinti kaip bandos nario.

Filmuojant „Paseką – Velykų drambliukę“, tarp dramblių buvo daugiau žmonių, nei jiems įprasta. Kaip drambliai reaguoja į tai ir į visur sekiojančias kameras?

Dažniausiai nebuvo jokių problemų. Tačiau, kai su drambliais ilgai dirbi, jie pavargsta ir darosi agresyvūs. Be to, jie prie žmonių pripranta ir elgiasi ne taip, kaip natūraliai gamtoje. Visada reikia daryti pertraukas. Tačiau kartu, jei daug su jais bendrauji, ilgainiui pradedi pažinti kiekvieną jų, supranti kaip jie elgsis. dėl to daug lengviau pasidaro filmuoti.

Filmas prasideda širdį draskančiu epizodu, kai Paseka bando gelbėtis bėgdama paskui automobilį, o jūsų komanda nusprendžia ją palikti. Ar buvo sunku priimti tokį sprendimą?

Žinoma. Man taip yra nutikę ir su drambliais, ir su zebrais. Kai buvau vaikas, gelbėdavau visus, tačiau tai dažniausiai būdavo mažesni gyvūnai. Neapsaugosi zebrų nei dramblių. Šią pamoką vaikystėje man davė tėvas, sakydamas: „Palikit, jūs nieko nepadarysit.“ Taip jis sakydavo nuvažiuodamas nuo gyvūno, kuriam automobilis būdavo tarsi saugi priebėga. Tu važiuoji tolyn, jis tave vejasi. Tai visuomet drasko širdį. Bendra taisyklė yra tokia – negalima kištis į natūralius gamtos procesus.

Žmonės dažnai girdi, kad reikia leisti vykti natūraliems dalykams. Gal galite paaiškinti plačiau?

Pagrindinis klausimas: kur yra ribos? Mes nustatome ribas pagal tai, ar įvykis yra natūralus ar ne. Tarkime, jei randame gyvūną, kuris nukentėjo nuo žmogaus veiklos, pavyzdžiui, įstrigo spąstuose, yra peršautas, tuomet mes įsikišame, nes tai nėra natūralu.

Tačiau jei liūtas medžioja zebrą, negalima kištis vien todėl, kad tau patinka zebrai. Juk liūtas turi ėsti. Tad, jei viskas vyksta natūraliai, mes neturime ir negalime kištis. Jei dramblys pasiklysta, neranda kelio į kaimenę, jis greičiausiai žus ir bus puikus ėdesys hienoms. Mes negalime dramblio gelbėti vien todėl, kad hienos nelabai simpatiški gyvūnai. Mums nedera daryti tokių sprendimų. Mes esame tik apžvalgininkai, ir niekas daugiau. Tačiau prie tokių dalykų neįmanoma priprasti, nes jei tau iš tikrųjų rūpi gamta, tai tau norisi visus gelbėti ir visais rūpintis.

Ar dažnai nutinka, kad maži drambliukai paliekami?

Ne, ne, tačiau pasitaiko įvairių aplinkybių. Kartais dramblių kaimenės gali būti nervingos, ypač laukiant naujos vados. Tad kartais drambliai panikuoja ir bėgioja aplink, taip pamesdami kaimenės narius. Dažniausiai vėliau juos suranda, tačiau kartais ir nepavyksta.

Ar yra dalykų, kurių žmonės gali išmokti iš dramblių?

Kartais man atrodo, kad jie turi daugiau išminties nei žmonės. Kaip toks didelis gyvūnas gali būti toks jautrus ir švelnus, o kartu nesuprasti, kad dėl savo dydžio ir galios galėtų dominuoti, jei tik norėtų. Drambliai mus moko, kad galima būti ir dideliam, ir kartu kukliam.

Kartą teko skaityti, kad jei žmonės išnyktų, greičiausiai drambliai pradėtų valdyti pasaulį. Ką manote apie tai?

Manau, kad noras valdyti pasaulį būdingas tik žmogui. Nemanau, kad dar kas nors šioje žemėje turi tokių norų. Gyvūnai stengiasi išlikti, o ne užkariauti pasaulį. Vis dėlto šie gyvūnai yra labai išmintingi ir valdyti pasaulį galėtų.