Bronzos amžiaus Lietuvoje tyrimų rezultatai – netikėti

Bronzos amžius, pakeitęs akmens amžių, yra tikroji civilizacijos aušra. Lietuvos mokslininkai tiria, kaip itin svarbus civilizacijos priešistorės laikotarpis ir šis metalų lydinys paveikė mūsų protėvių gyvenimą, kultūrą bei ekonomiką.

Maždaug prieš 7000 metų ėmė formuotis pirmieji miestai ir valstybės. Prieš 5500 metų šumerų pirkliai sukūrė raštą. Po 500 metų jais pasekė egiptiečiai. Bronzos amžiuje pradėta statyti laivus ir kaldinti ginklus, o babiloniečiai išrado ratą. Tuo metu gimė net kelios nepriklausomos civilizacijos, tarp kurių buvo šumerų, Egipto, kinų, asirų. Jos taip išmoko valdyti vandenį – tvenkti užtvankas ir drėkinti žemę, kai kurie tyrėjai jas vadina hidraulinėmis civilizacijomis. Tuo metu Europoje dominavo Egėjo, Viduržemio jūros kultūros.

„Pirmieji bronzos dirbiniai atsirado prieš 6000 metų ir dar anksčiau. O Europoj pradėjo plisti vėliau: Egėjo regione, Graikijoje, III-iame tūkst. pr. Kr., Vidurio Europoje II-o tūkst. vidury, o mūsų regione bronzos dirbiniai pradėjo plisti daug vėliau – 2000 pr. Kr. Kuomet baigėsi ši epocha, sunku pasakyti, bet su tam tikrais procesais siejama – kai pirmieji geležiniai dirbiniai atsiranda Europoje“, – pasakoja archeologė dr. Agnė Čivilytė.

Be abejo, naujojo amžiaus gimimą paspartino žmonės, pirmieji prieš 8000 metų pastebėję vario rūdą ir pamėginę iš jos pasigaminti šį tą naudinga. Vario rūdynus buvo nesunku aptikti kalnynuose. Todėl su šiuo metalu pradėta eksperimentuoti anksčiausiai. Tuo metu atrasti geležį rūdų telkiniuose pavyko kur kas vėliau.

„Metalo laikotarpis priešistorėje skirstomas net į du atskirus etapus: į vario, kai gamino tik vario dirbinius, ir vėliau – vario ir alavo lydinio. Kodėl pradėta lydyti? Eksperimentavimo keliu pastebėta, kad sulydant gaunami patvaresni dirbiniai, jie stabilesni, daug įvairesnių kokybinių savybių tas metalas turi, lyginant su variu. Todėl įvyko toks lūžis, kai masiškai pradėta gaminti bronzos lydinius, kai ši technologija plito po Europą ir pasiekė net periferinius regionus“, – sako A. Čivilytė.

Prieš maždaug 4500 metų varį ėmė kasti teritorijose, kuriose dabar yra Vokietija, taip pat Karpatų kalnų regione. Per keletą šimtmečių bronzos pramonė išplito po Europą ir vietos meistrai ėmė kaldinti ar lieti savitus dirbinius. Vario rūda buvo kasama Alpėse, Bohemijos priekalnėse, ir taip bronza išstūmė akmeninius dirbinius. Iki geležies amžiaus išgauta tūkstančiai tonų vario. Šlako krūvose archeologai randa iki 500 tonų šlako. Vario papuošalai, ginklai, namų apyvokos daiktai buvo gaminami masiškai. Tūkstančiai jų rasta kasinėjant už šimtų kilometrų nuo kasyklų. Kadangi mūsų – Rytų Baltijos regione – nebuvo nei vario, nei kitų gamtos turtų, tokių kaip aukso, vertinguosius dirbinius teko importuoti, keisti į kitas prekes.

„Čia tikrai nedaug bronzos dirbinių. Eidamas į Vidurio Europą, Vokietiją, apsilankydamas muziejuose tiesiog nustembi, kokio turtingumo kompleksai, lobiai. Vidurio Europa turtinga bronzos dirbinių. Toliau link Prancūzijos, Šveicarijos – klestinti bronzos amžiaus kultūra. Be abejo, Viduržemio jūros regionas taip pat. Kalbam apie Mikėnų kultūrą, kapus, kur randami įspūdingi objektai – ir auksiniai ir gintariniai“, – pasakoja archeologė.

Lietuvos mokslininkai mėgina sužinoti, kaip šis itin svarbus civilizacijos priešistorės laikotarpis ir šis metalų lydinys paveikė mūsų protėvių gyvenimą, kultūrą, ekonomiką ir pan.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta visuotinė dotacija leido A. Čivilytei nuodugniai ištirti Nacionaliniame muziejuje saugomus bronzos laikotarpio radinius: „Į klausimų ratą įeina prekybos keliai – iš kur gaunama rūda, iš kurios pagaminti lydiniai mūsų regione. Siekiame atsakyti į šį klausimą. Nelengva atrasti atsakymą, bet randamos gijos ir galima nustatyti, iš kur ta rūda galėjo būti, su kuriais regionais tampriausiai buvo palaikomi ryšiai“.

Finansuojamas projektas vadinamas „Technologija ir visuomenės raida priešistorėje. Bronzos amžiaus metalo dirbinių tyrimai“.  Mokslininkė dėkoja Lietuvos Nacionaliniam muziejui už suteiktą galimybę tyrinėti šiuos negausius metalo dirbinius.

„Mano tiriamas regionas apima rytinę Baltijos jūros pakrantę: Kaliningrado sritį, Lietuvą, Latviją, Estiją ir Baltarusiją. Mes tiriame, kaip pasiskirsto metalo dirbiniai regionuose, kokios jų savybės ir ar galima atsekti kultūrinius skirtumus, chronologinius ir technologinius skirtumus“, – sako A. Čivilytė.

Pagal šį projektą buvo atlikti tyrimai, naudojant tik muziejuose esančius archeologinius objektus. Buvo siekiama suvokti įvairius bronzos amžiaus epochos aspektus, taip pat atkurti technologinį liejimo procesą. Vienas labiausiai intriguojančių klausimų – kokio lygio technologijos mūsų regione buvo įsisavintos, koks buvo vietos meistrų lygis, ar jie patys gamino įvairius objektus, ar tokie dirbiniai kaip kirviai, papuošalai buvo atvežami iš kitur.

„Apibendrinant galima pasakyti, kad technologinis lygis neatsiliko nuo Vidurio Europos metalurginių technologijų. Tie patys trūkumai ir teigiami bruožai. Kitas klausimas – ar galėjo patys meistrai darbuotis, ypač ankstyvajame bronzos amžiuje. Manyčiau, kad pradinė metalurgijos fazė buvo silpna ir čia gyvenančios bendruomenės patys negamino dirbinių“, – teigia mokslininkė.

Vėlyvajame bronzos amžiaus laikotarpyje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo pradėta masiškai gaminti bronzinius dirbinius piIiakalniuose. Ten stovėjo įtvirtintos gyvenvietės. Tai įdomu, nes mūsų regione aptiktos bronzos gamybos vietos yra kitokios, lyginant su Vidurio Europa. Ten tokių objektų nėra. Tačiau tyrėjai dar nesutaria, ar galima piliakalnius vadinti metalurgijos centrais: „Galima klausti – kas įvyko, kodėl pradėta gaminti masiškai. Galima sakyti – metalurgijos lygis pakilo ir pradėta vietoje gaminti labai daug. Tačiau pažiūrėjus, kas buvo gaminama, kyla klausimas – kokio lygio metalurgija. Buvo gaminamos daugiausia apyrankės ar smulkūs papuošalai, bet ne stambūs dirbiniai. Ne ginklai“.

A. Čivilytė su kolegomis atliko 44 dirbinių metalurginius tyrimus, kad nustatytų radinių cheminę sudėtį ir rūdos kilmę. Kita tyrimų kryptis buvo technologijos eigos rekonstrukcija. Mokslininkų manymu, rezultatai yra netikėti, o gal net sensacingi.

„Metalurginiuose tyrimuose įdomūs du objektai. Vienas jų – statulėlė bronzinė, rasta Šernuose XX a. pabaigoje, sukėlusi daug diskusijų. Buvo laikoma, kad tai hetitinė statulėlė, o dalis teigė, kad tai suvenyras falsifikatas. Šita statulėlė dingusi, bet prieš keletą metų identifikuota jos kojelė. Mes nustatėme, kad tai tikra bronza ir tai ne falsifikatas. Tai yra bronzos amžiaus palikimas. Pasitvirtino, kad statulėlė – bronzos amžiaus objektas, kuris pasiekė mūsų kraštus sudėtingais keliais. Tai vienas įrodymų, jog regionas palaikė intensyvius ryšius su įvairiais regionais, net su Egiptu“, – tvirtina mokslininkė.

Antrasis tirtas objektas yra bronzinė liejimo forma, saugoma Berlyno priešistorės muziejuje. Dažniausiai tuo metu buvo naudojamos vienkartinės liejimo formos – molinės, arba daugkartinės – akmeninės ir metalinės. Pastarosios ypač retos. Ši forma rasta Doviluose, Lietuvoje. Specialistai neabejoja, jog tai labai senas radinys. Pavyko įrodyti, kad ji iš tiesų pagaminta iš bronzos.

„Ji yra sensacinga, kadangi tai ankstyviausia liejimo forma visoje Šiaurės vidurio Europoje. Tokių bronzinių liejimo formų visoje Europoje per visą bronzos amžių, kuris truko apie 2000 metų, yra tik daugiau negu 150. Visiškai nedaug, ir viena jų rasta mūsų kraštuose. Mes nustatėme, kad ji buvo naudojama kirvių gamybai“, – sako A. Čivilytė.

Šie rekonstrukciniai tyrimai mokslininkams leido sužinoti, kaip tiksliai buvo gaminami bronzos dirbiniai, kokių žinių reikėjo, norint pagaminti kirvį, kokios temperatūros buvo naudojamos. Pavyzdžiui, bronza į formą buvo įliejama per 2–3 sekundes. Ir kaip teisingai atlikti procedūras, kad kirvį būtų galima naudoti darbui. Remiantis tyrimais, galima nustatyti visą metalurgijos proceso eigą.

„Turime medžiagos iš Lietuvos piliakalnių: molinės liejimo formos ir tigliai, kur tirpdė metalą. Vienoje formų įdėtas bronzinis kirvelis, mes jį ištyrėm ir nustatėm, kaip jis buvo gaminamas. Vienkartinė liejimo forma ir dvipusė akmeninė forma, kas yra mūsų Rytų Baltijos regione reta. Du baltiškieji kovos kirviai. Mes ištyrėme jų gamybos  technologiją – kiek laiko reikėjo gaminti tokį kirvį, kaip sustingo. Įdomu, kad mūsų regione jie koncentruojasi tik Nortikėnų lobyje ir Latvijoje“, – pasakoja archeologė.

Technologinio proceso atkūrimas – tik vienas šio mokslinio darbo tikslas. Naujos medžiagos ir tobulesni įrankiai suteikia žmonėms naujas galimybes ir dažnai keičia visuomenę, jos santykius ir jos raidą. Archeologų tyrimų rezultatai praturtina ir kitus mokslus. Padeda geriau suprasti socialinius procesus.

„Antras įdomus dalykas – artėjame prie rūdos šaltinių klausimo. Tyrinėjimai rodo, kad rūda mūsų regioną pasiekė iš Vidurio Europos, o ne iš tolesnių regionų. Ir socialiniai klausimai domina – ar [metalo dirbiniai] buvo naudojami kasdienybėje, ar įvyko buitinis lūžis žmogaus gyvenime, pradėjus naudoti metalą? Atrodo, kad metalas buvo prestižo objektas. Vėliau metalo dirbiniai buvo naudojami, nustatom, net kur buvo naudojami. Tačiau ar naudojamas buity, ar ritualuose? Metalas žmogaus gyvenime reiškė daug, bet buitis dėl metalo nepakito“, – sako A. Čivilytė.

Socialiniai santykiai formuojasi gana lėtai ir mokslininkai Lietuvoje neranda tokių drastiškų pokyčių, kokie buvo Vidurio Europoje. Tuo metu ten atsirado turtingų kapų, pilkapių, kuriuose gausu bronzinių įkapių. Atsirado gyvenviečių, kuriose akivaizdžiai išryškėjo socialinė atskirtis. Lietuvos teritorijoje tokia turtinė nelygybė atsirado vėliau. Štai šitaip, žingsnis po žingsnio, archeologų darbai padeda mums vis daugiau sužinoti apie protėvių gyvenimo ypatumus ir technologijų pažangą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių