„Baltosios varnos“ hipotezė tampa vis įtikinamesnė

Prieš 30 metų suformuluota hipotezė, jog pagonių palaidojimai galėjo būti vandenyje, tada gerokai nustebino archeologų visuomenę.

Išsakytai Vytauto Urbanavičiaus minčiai buvo sunku pritarti – jo vykdyti kasinėjimai Obeliuose tik iškėlė problemą. Ir štai naujoji archeologų karta jau atranda patvirtinančių argumentų šiomis dienomis vykstančiuose kasinėjimuose. Tyrimai Marvelėje, Bajoruose, Kernavėje leidžia manyti, kad buvo itin savitas viduramžių laidojimo būdas.

„Tų žmonių, kurie dar deginosi, krikščioniškoje Lietuvoje nepriėmė į tas kapines, kurios buvo sankcionuotos, apkrikštytos Lietuvos dvasininkijos, valdovų ir t.t. Jie paprasčiausiai turėjo pasitraukti ten, kur išėjimas į tas pelkes, į tuos vandenis yra visiškai suprantamas. Tai šią versiją aš jau tikrinu“, – sako archeologas Vykintas Vaitkevičius.

Ar iš tikrųjų mūsų protėviai praktikavo tokį gyventojų laidojimo būdą: degindavo mirusiųjų palaikus ir išberdavo juos kartu su sutrupinta keramika ir įkapėmis į vandenį? Apie iki šiol nepatvirtintą, daug intriguojančių klausimų keliančią hipotezę dėl savito viduramžių laidojimo būdo ir pasakojo archeologas Vytautas Urbanavičius.

Žymaus archeologo darbų parodoje „Sugrąžinta praeitis“ Taikomosios dailės muziejuje eksponuojami per 50 metų jo tyrinėti paminklai, daugiau nei 1500 eksponatų. Iš visų savo darbų V. Urbanavičius neatsitiktinai išskiria Obelių ežero laidojimo komplekso tyrinėjimus. Iki šiol dėl tada paskelbtos hipotezės jis buvo archeologų bendruomenėje laikomas „balta varna“.

„Laidojimui paskyriau 27 metus, tačiau turėjau tylėt, nes niekas nepripažino, laikė mane kvailu“, – sako V. Urbanavičius.  Šis archeologas nuo 1966 m. savarankiškai tyrinėjo kapinynus. Tai ilgalaikės protėvių laidojimo vietos, kuriose buvo laidojama dažnai nuo ankstyviausių laikų po Kristaus iki krikšto.

Obeliais archeologas susidomėjo neatsitiktinai: „Mano misija tada buvo suieškot tokius paminklus, kurie dingę, užmiršti, arba žinios tik labai menkutės, kad juos būtų galima surasti. O vienos ekspedicijos metu atsidūrėme Obeliuose. Antras dalykas – Teodoras Narbutas. Yra jo knyga, kurioje sudėti laiškai ir aprašyti visi įsimintiniausi dalykai iki XIX a. vidurio. Ten buvo rašoma, kad nusileidus į vandenį buvo rasta visokiausių senienų.  Vienais metais (1979 m.) radome kapinių pėdsakus sausumoje (Obeliuose), o kitais metais nuvažiavome nustatyti chronologiją, laidojimo pobūdį ir prasidėjo tyrimai, kurie truko iki 1983 m. O kai viską ištyrėme, pradėjome ieškoti tos vietos ežere, apie kurią rašė T. Narbutas. Aš empirikas esu, man reikėjo ją surasti... ir radome ! Tai buvo 1983 m. ruduo.“

Tada tai buvo visiškai nauja idėja, jog palaidojimai galėjo būti vandenyje.

Prieš 30 metų išsakyta šokiruojanti hipotezė, kad Obeliuose sudeginti mirusieji laidoti ne tik žemėje, bet ir vandenyje, nebuvo rimtai priimta akademinės visuomenės. Tačiau ir šiandien archeologas V. Urbanavičius neatsisako savo argumentų. Obelių ežere rastos sudegintų mirusiųjų liekanos leido naujai pažvelgi į laidojimo papročių kaitą Lietuvoje per tūkstantį metų – nuo IV iki XIVa.

„Tačiau man visi sakė neskleisti erezijų ir nežiūrėti taip toli. Man kilo ši idėja, kai kapų nebūdavo randama... Tuose pačiuose Obeliuose grubiai skaičiuojant per tūkstantį metų kitokių kapų nėra. Kur jie dingo? Kur jie laidojo žmones? Su jaunimu 1984 m. suradome gyvenvietes Obeliuose iš X–XI a., tačiau kapų ten nebuvo. Kodėl?“, – kalba V. Urbanavičius.

Naujus atradimus Bajorų kaime ar Kernavėje jis vertina kaip tokius pačius, kaip ir Obeliuose.

2006 metais archeologas Vykintas Vaitkevičius kasinėjimus Bajoruose pradėjo be jokios išankstinės nuostatos. Čia tiesiog tikėjosi aptikti XIII–XIV a. plokštinį kapinyną. Po kelių tyrimų sezonų ėmė persekioti įkyri mintis, kurią, matyt, pasėjo ir prieš 30 metų vykdyti Obelių kasinėjimai, – kodėl nuo pilkapių laidojimo tradicijos iki krikšto tuo laikotarpiu neaptikta protėvių laidojimo žemėje.

Viena iš prielaidų, kaip sako archeologas V. Vaitkevičius, galėtų būti ta, kad žmonių, kurie dar deginosi, krikščioniškoje Lietuvoje nepriėmė į tas kapines, kurios buvo sankcionuotos apkrikštytos Lietuvos dvasininkijos ir valdovų.

 „Jie paprasčiausiai turėjo pasitraukti ten, kur išėjimas į tas pelkes, tuos vandenis yra visiškai suprantamas. Tą versiją jau aš tikrinu, dokumentai nesistemiški, randu prieš 120 m., 100 m., 80 m. Jei kaime pasikorė, nuskendo savižudis, niekada jo nepriims į kapines, jam ieškos kitos vietos. Tai gali būti vanduo, liūnas, bala, miške esantis ežerėlis, bet tai nebus šventinta žemė. Tai reikalauja atidaus tyrimo. Galėtume manyti, kad tie žmonės, kurie išliko nesikrikštiję, arba nekrikštyti vaikai, laidojo pagal seną paprotį savo tėvus, senelius, nes kai kalbame apie laidojimą kalbame apie tai, už ką yra atsakingi giminės ir artimieji arba bendruomenė“, – sako V. Vaitkevičius.

Jo teigimu, Lietuvos krikštas, žemės pašventinimas buvo nesankcionuotas veiksmas iš senosios religijos pusės.

„Žemė buvo suteršta, o tai, kas nepašventinta, likusi erdvė – tai buvo vanduo. Ir tas vanduo buvo senasis indoeuropiečiams būdingas vaizdinys, povandeninis paveikslas, tas pragaras, kuris krikščioniškoje ideologijoje tapo nusidėjėlių, bausmę atliekančių vėlių buveine. Tai tokios dvi schemos: viena – iš vienos pozicijos, kita – iš kitos. Aš manau, kad tai yra atskaitos taškai“, – sako archeologas.

Fiksuoti palaidojimus vandenyje ypač fiziškai sunkus darbas. Reikia ne tik kantrybės, bet ir ištvermės murkdytis vandenyje su durpėmis. Tam reikalinga speciali metodika, kurios dar nėra ir tik mokantis iš savo klaidų gimsta racionalesni tyrimo būdai.

„Pačio ritualo rekonstrukcija yra toks spekuliacijų kupina dalykas. Pirmas svarbus bruožas – sudeginti kaulai skęsta vandenyje, sudeginimas nereiškia, kad jie plaukia ir negali nugrimzti. Ar jie bus vyniojami į audeklą, ar beriami į molinį indą, ar nebus – tas jų išbėrimas reiškia ir jų grimzdimą. Mes juos randame, galima sakyti, be sistemos. Pirmas įspūdis toksai: sistemos nėra, sistema atsiranda po ilgo ir kantraus fiksavimo. Ir tikrai ne po pirmų metų, o po trečių, ketvirtų. Kada tu pamatai, kad tam tikros radinių grupės telkiasi vienoje vietoje. Negalėčiau prisiminti tokio atvejo, kad pamatėm sistemą iš karto. Mūsų tyrimų plotai tokie maži, toks mažas fragmentas, kad mūsų protas ir vaizduotė negali net šukės įlipdyti į tą puodą“, – tikina V. Vaitkevičius.

„O šiaip kasdieninis vaizdas yra durpių grumstelių laužymas, čiupinėjimas pirštais. Ir tuo pačiu metu sinchroniškai stipri vandens srovė – kaip gaisrininkai gesina gaisrus su žarnomis, taip ir mes turime tokias žarnas čia. Stipri srovė tą mūsų surinktą žemę palengva atskiria į lengvas daleles, išplauna per sietą. O tada mes jau renkame, kas lieka“, – sako archeologas.

Hipotezę apie laidojimą vandenyje patvirtina tyrinėjimai ne tik Bajoruose, bet ir tyrimai Marvelėje 1993 metais, šių metų tyrimai Kernavėje.

Kad savitas viduramžių laidojimo būdas Lietuvoje yra iki šiol išlikęs kai kuriose pasaulio šalyse, primena archeologas Aleksiejus Luchtanas. „Išlaikėm arba atgaivinome labai senas indoeuropiečiams būdingas laidojimo tradicijas, kurias dabar matome tik Indijoje, kur deginami mirusieji ir pilami į vandenis. Jei pasižvalgytume po Europą, rasime, kad 754 m. vandenyje buvo palaidotas garsusis hunų vadas Atila. Bet jis palaidotas vandenyje visą upės vandenį pakreipus kita linkme, paskui vėl užliejus vandenį tam, kad kapo neišniekintų, neišdraskytų. Turime tokį fenomeną Lietuvoje, į kurį daugiau nei prieš 30 m. atkreipė dėmesį V. Urbonavičius, mokėjęs skaityti tuos šaltinius. Tie atradimai šiuo metu rodo, kad Lietuvoje vandenyje laidota, kad buvo toks periodas. Tik klausimas, kiek ilgai toks periodas buvo, kada jis buvo. Ar jis buvo jau po krikščionybės, kai įvyko staigus lūžis žmonių psichologijoje, nes staiga visiems reikia žemės užkasinėti savo mirusiuosius, laidoti nedegintus“, – sako A. Luchtanas.

Anot A. Luchtano, dalis Kernavės bendruomenės buvo laidojama pagal senus papročius, kiti pagal naujus papročius, tačiau pats svarbiausias dalykas yra chronologija.

„Tikslių datų negausime, bet turime monetų ir tos monetos rodo, jog po krikšto. Monetos, kurios anksčiau buvo laikomos Algirdo, Kęstučio pinigėliais arba neaiškiais XV a. vidurio dinarais, iš tiesų atsirado po Lietuvos krikšto. Kernavės atveju mes turime portretinį Jogailos grašį, kuris sutampa ir su Jogailos portretu, o Bajorų atveju mes turime monetą su įrašu. Tai labai įdomus fenomenas. Ir jis aiškiai rodo, kad dar po krikšto buvo laidojama vandenyje“, – teigia A. Luchtanas.

Apie mirusiųjų skirtingus laidojimus Lietuvoje beveik tūkstantį metų iki krikšto atvirai diskutuoja profesionalai, kokių argumentų – „už“ ar „prieš“ – bus daugiau, priklauso nuo jaunųjų archeologų kartos, ar imsis sunkių darbų dar nepatvirtintomis metodikomis.

Kaip sako archeologas V. Vaitkevičius, klausimas, ar tiki, ar netiki irgi yra nepaprastai svarbus. „Nes jei netiki 100 proc., tai ir nebrisi, ir nerasi. Jeigu tu net ir užlipsi, tai gali būti, greičiausiai, kad nepastebėsi, nesuprasi, neįvertinsi. Tai, kas čia buvo pasakyta, negalėjo būti pasakyta iki šiol. Galima teigti, kad tie žmonės, kurie jau auga kaip profesionalai, jau suvokia, kad yra tam tikra pusiausvyra. Kad Lietuvos viduramžiai yra ne vien tik sausuma.

Ten, kur baigiasi sausumos paminklas, nereiškia, kad jis baigiasi iš tikrųjų. Tai nėra vienadienis dalykas, tą mes svarstome, dėstytojai, studentai tarpusavyje nesutaria. Yra vienintelis kelias – galvoti, ieškoti ir vėl planuoti kitų metų tyrimus ir telkti jėgas“, – tvirtina V. Vaitkevičius.


Šiame straipsnyje: laidojimasarheologija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių