Atokiausias vandenynas Saulės sistemoje

Tritone aušta dar viena diena. Tikriausiai bus žvarbu – nieko naujo. Taip buvo vakar, užvakar ir... kiekvieną mielą parą (kuri ten trunka beveik 6 Žemės paras) nuo to momento, kai šis mėnulis įsikūrė orbitoje aplink Neptūną. Net ugnikalniai Tritone spjaudosi ne verdančia magma, o šaltomis dujomis ir... skystu vandeniu. Tačiau po kosminio speigo kaustomu paviršiumi (-235 °C) egzistuoja šis tas švelnesnio – skystas vandenynas.

Iš pirmo žvilgsnio, Tritonas turėtų būti ne kas kita, o tik dar vienas ledinis dujinės planetos-milžinės palydovas – negyvas, bergždžias pasaulis, sukantis ratus apie atokiausią Saulės sistemos planetą Neptūną. Tačiau Tritonas ne toks.

Visų pirma, jis sukasi atbulai, t. y. kryptimi, priešinga Neptūno sukimosi krypčiai. Jis – vienintelis taip besisukantis stambus palydovas Saulės sistemoje. Paprastai mėnuliai „retrogradinėmis“ orbitomis neskrieja. Tad neatmestinas variantas, jog Tritonas savo egzistenciją pradėjo kažkur kitur, ir tik laikui bėgant buvo pagautas dujinio milžino gravitacijos. Jis daug kuo panašus į Plutoną – tikriausiai ir atkeliavęs jis maždaug iš to paties Saulės sistemos regiono – vidinės, Neptūnui artimos Koiperio juostos briaunos.

Kosminis zondas „Voyager 2“ pro Tritoną praskriejo tolimais 1989-aisiais. Ir Žemėn atsiuntė ledinio jo paviršiaus nuotraukų. Jose buvo matyti kriovulkanizmo– subpaviršinių skysčių išsiveržimo ir staigaus virtimo į ledą – požymių. Jei taip, Tritonas patenka tarp nedaugelio Saulės sistemos pasaulių, kurie pasižymi geologiniu aktyvumu.

Tritono paviršius – unikalus: daugiausiai jį sudaro azotas, jo tekstūra primena raukšlėtojo meliono paviršių, o ašigalius dengia sušalusio metano kepurės. Tačiau šis dangaus kūnas turėtų pasižymėti ne tik įspūdingu vardu (Tritonas graikų mitologijoje – jūrų dievas, Poseidono ir Amfitritės sūnus), bet ir dar viena įstabia tokiai atšiauriai terpei savybe: galbūt po tuo storu ledo kevalu teliūskuoja skysto būvio vandenynas? Naujausi tyrimų rezultatai leidžia manyti, jog tai, ko gero, tiesa. Tačiau kad geriau suprastume šį fenomeną, dera pasigilinti į unikalią Tritono vystymosi istoriją.

Jau žinome, jog Tritonas greta Neptūno atsidūrė tuomet, kai jis papuolė į dujinio milžino gravitacijos pinkles. Taip pagauti dangaus kūnai iš pradžių skrieja labai ištęstomis, elipsinėmis orbitomis. Tačiau veikiami Neptūno traukos, tokie palydovai galiausiai įpranta keliauti kur kas apskritesniais ratais. Šio proceso metu išsiskiria energija, kuri kaitina tokius mėnulius. Kylanti temperatūra išlydo ne tik paviršių kausčiusius ledynus, bet ir palydovo gelmėse tūnantį branduolį (Tritone jo skersmuo – 1900 km). Ir tik po to viskas atvėsta ir egzistuoja šaltyje, kokį aptiktume apsilankę Tritone.

Jog Tritone turėtų egzistuoti skystas vandenynas, postulavo ir ankstesnės teorijos. Tačiau jos buvo pernelyg elementarios. Merilendo universiteto (JAV) astronomas Sasvata Hjer-Madžiumderis (Saswata Hier-Majumder) su studentu Džodi Gaemanu sudarė pažangesnį Tritono geologinės evoliucijos modelį, pagal kurį palydovo kūną formavo tiek branduolio mineralų radioaktyvaus skilimo procesai, tiek palydovą kaitinusi orbitinė sąveika su Neptūnu.

Nors kaitra, išsiskirianti radioaktyvaus skilimo procesų metu yra gerokai intensyvesnė nei gravitacinės sąveikos šiluma, vien branduolio karščio 4,5 mlrd. metų laikotarpiu nepakanka apsaugoti išorinį sluoksnį nuo speigo.

Vis dėlto mokslininkai pastebėjo, jog didžiulės reikšmės tokiomis aplinkybėmis turi net ir menkas orbitinių jėgų generuojamas šilumos kiekis, mat jis veikia pirmiausiai Tritono paviršių – ledą ir po juo glūdintį subpaviršinį okeaną.

„Vaizdžiai tariant, vėstantį vandenyną Tritone dengia šilumos nepraleidžianti antklodė, – pasakoja S. Hjer-Madžiumderis. – Ir tol, kol Tritonas skries apskrita orbita (jos 350 tūkst. km radiusas varijuoja vos keletu kilometru), gelmėse po palydovo paviršiaus ledynais turėtų egzistuoti skysto būvio vandenynas.“

Skystame okeane turėtų būti daug amoniako, kuris skysto būvio išlieka, kol temperatūra nenukrinta žemiau -90 °C. Tad nors Tritono vandenynas yra atokiausias Saulės sistemoje, jis nėra šalčiausias. Tokiu gali būti tituluojamas -180 °C šalčio angliavandenilio okeanas Saturno palydove Titane.

Beje, žiūrint iš Tritono, Saturnas spindėtų silpniau, nei iš Žemės, nes atstumas tarp Neptūno ir Saturno yra kur kas didesnis negu tarp Saturno ir Žemės. Dar arčiau Saulės skriejančios planetos (Marsas, Žemė, Venera) apskritai nebūtų matomos. Kita vertus, iš Tritono būtų patogu stebėti už Saulės sistemos ribų esančius objektus.


Šiame straipsnyje: vandenynas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių