Aralo jūros tragedija – visos Centrinės Azijos problemų atspindys

Daugelis yra girdėję apie Aralo jūros tragediją, daugeliui matytos nuotraukos su aprūdijusiais laivais-vaiduokliais dykumoje, kuri anksčiau buvo Aralo jūros dugnas. Tai neabejotinai viena didžiausių kada nors žmogaus sukeltų ekologinių katastrofų, tačiau apie ją kalbėta ir rašyta daug, o realių veiksmų gelbėti padėtį ilgai nebuvo imtasi. 

Kaip ten bebūtų, nusekusi Aralo jūra tėra tik ledkalnio viršūnėlė tų problemų, su kuriomis susiduria ir ateityje susidurs Vidurinės Azijos valstybės, priklausančios išdžiūvusios jūros baseinui.

Pagrindinis Aralo, o kartu ir viso Vidurinės Azijos regiono, vandens šaltinis – aukšti Pamyro ir Tian Šanio kalnai. Šiuose kalnuose per žiemą susikaupęs sniegas lemia pavasario potvynius Amu Darjoje ir Syr Darjoje. Tuo tarpu didžiuliai kalnų ledynai (Fedčenkos ledynas Pamyre – ilgiausias ne poliarinėse srityse esantis ledynas planetoje) tirpdami neleidžia upėms nusekti vasaros metu, kuomet temperatūra dažnai pakyla virš 40 laipsnių, kritulių neiškrenta nė lašo.

Praeityje Aralas ne kartą tai išdžiūdavo, tai vėl prisipildydavo – tai buvo natūralus ciklas, nulemtas klimato svyravimų. 2001 metais, slūgstančiam vandeniui atidengiant vis naujus plotus, buvusiame jūros dugne rastos kapavietės, kurių amžius – apie 600 metų.

Taigi net ir palyginti netolimoje ateityje Aralas išgyveno drastiškus vandens lygio svyravimus. Tačiau tai, kas nutiko 20-ojo amžiaus antroje pusėje, neturėjo jokių analogų: jūros plotas sumažėjo dešimteriopai vos per penkiasdešimt metų, o to pasekmės visam regionui nebuvo įvertintos ir joms nebuvo deramai pasiruošta.

Nepaisant akivaizdžiai nykstančios jūros, tuometinės Sovietų Sąjungos mokslininkai privalėjo ignoruoti Aralo nelaimę: mokslo darbuose buvo galima rasti tik trumpas užuominas apie krentantį vandens lygį, apie sparčiai džiūstančią jūrą. Iki Gorbačiovo nebuvo parašyta nė vieno mokslinio straipsnio apie Aralo jūros tragediją.

Mokslininkams, kaip buvo įprasta tais laikais, ,,iš viršaus‘‘ buvo nurodyta apie tai nekalbėti. Mat Komunistų partija už mokslininkus nusprendė, kad Aralo jūra yra gamtos klaida, nesusipratimas, atsiradęs vidury dykumų. Tad nieko baisaus, jei toks nesusipratimas išnyks, juo labiau, kad jis bus paaukotas vardan ,,kilnaus‘‘ tikslo: Sovietų Sąjunga planavo tapti nepriklausoma nuo medvilnės importo ir tuo pačiu – pasauline medvilnės produkcijos lydere. O keliasdešimt tūkstančių žmonių, kurių pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir žuvies perdirbimas, neturėjo pasirinkimo: žuvis buvo paaukota vardan medvilnės.

Šiuo metu jūra, tiksliau tai, kas iš jos liko, politiškai padalinta į dvi dalis: Kazachstanas ir Uzbekistanas valdo maždaug apylyges dalis. Šių dviejų valstybių požiūris į Aralo ateitį – labai skirtingas: Kazachstanas, kurio ekonomika labiau diversifikuota ir mažiau priklausoma nuo žemės ūkio, jau pradėjo atkuriamuosius Šiaurinės Aralo jūros darbus, kurie jau davė teigiamų rezultatų: vandens lygis pakilo keliais metrais, atsikūrė šiokia tokia žuvies pramonė.

Tuo tarpu Uzbekistanas nė negalvoja imtis kokių nors žingsnių Aralo labui. Ir tai iš dalies pateisinama: ši skurdi šalis labai priklausoma nuo medvilnės bei ryžių auginimo, o didžioji dalis Uzbekistano žemės ūkio palaikoma Syr Darjos ir Amu Darjos vandens. Blogiausia, kad didelė dalis drėkinimui skirto vandens iššvaistoma – dauguma irigacijos kanalų likę tokie patys kaip prieš šimtmetį ir juose tekantis vanduo išgaruoja ir susigeria į smėlį. Visos drėkinimo sistemos modernizavimas kainuotų milijardus, tad suprantama, kad be tarptautinės pagalbos Uzbekistanas nepajėgus to atlikti.

Kazachstanui priklausančioje dalyje – Šiaurės Aralo jūroje – vykdyti darbai jau davė teigiamų rezultatų: pastačius užtvanką pietinėje šio ežero dalyje (šalia Kokaralo gyvenvietės), vandens lygis pakilo, atsikūrė šiokia tokia žuvies pramonė. Šiuo metu diskutuojama, kokie turėtų būti tolesni darbai: ar išplėsti esančią Kokaralo užtvanką, ar nukreipti Syr Darjos vagą į šiaurę taip, kad ji tekėtų pro Aralo (buv. Aralskas) miestą, taip leisdama atsikurti uostui. Galbūt bus imtasi ir abiejų projektų, nors darbai pastaraisiais metais stringa dėl nepakankamo finansavimo.

Deja, likusi Aralo jūros dalis, t.y. trys atskiri ežerai, atrodo pasmerkti ir toliau merdėti. Amu Darja, kuri iki medvilnės vajaus buvo dvigubai vandeningesnė nei Syr Darja, ir toliau praktiškai nepasiekia Aralo, išskyrus tik trumpą laikotarpį per pavasario potvynius. Nemažai šios upės vandens sunaudoja Karakumų kanalas – pagrindinis vandens šaltinis didžiajai Turkmėnistano daliai, be kita ko, iš dalies vandeniu aprūpinantis ir jo sostinę Ašchabadą. Uzbekistanas savo ruožtu ne tik kad nesiima ryžtingų veiksmų problemai spręsti, bet dar ir planuoja naftos gavybą buvusiame jūros dugne. Kaip ten bebūtų, visiškas Aralo jūros išnykimas nėra tikėtinas: ne tik dėl pavasario potvynių atnešamo vandens, bet ir dėl to, kad dalį vandens jūra gauna iš požeminių vandeningųjų sluoksnių, kuriais vanduo atnešamas iš tolimesnių regionų.

Augant Vidurinės Azijos valstybių gyventojų skaičiui, sunaudojama vis daugiau vandens. Padėtį komplikuoja tai, kad labiausiai priklausomos nuo Amu Darjos vandens yra šalys, kuriose teka tik šių upių žemupiai – Turkmėnistanas ir Uzbekistanas. Tuo tarpu upių ištakos ir pagrindiniai jų maitintojai – kalnų ledynai – susitelkę Tadžikistano ir Kirgizijos teritorijose, kurios iki šiol naudodavo gerokai mažiau vandens. 

Pastarosios šalys, sparčiai augant jų gyventojų skaičiui, naudoja vis daugiau vandens, ir planuoja projektus, galimai nukreipsiančius dalį upių vandens savo reikmėms. Tai, švelniai tariant, nepatinka žemutinėms šalims, kurios įpratusios naudoti didžiąją dalį vandens. Sovietų Sąjungos laikais viskas buvo paprasta: nurodymais iš Maskvos vienai respublikai buvo skiriama tiek vandens, kitai tiek.

Šiuo metu, kai baseinu dalinasi šešios suverenios valstybės, vandens naudojimas įgauna visai kitą prasmę. Minėtos šalys pastaruosius porą dešimtmečių nepasižymėjo politiniu stabilumu jų viduje. Ateityje, vis didėjant vandens paklausai ir mažėjant vandens resursams, santykiai tarp regiono valstybių gali gerokai pašlyti.

Šylantis klimatas turės įtakos ir visam Aralo baseinui, kuris priklauso keleto valstybių teritorijoms. Kylant temperatūrai, ledynų plotai mažėja jau dabar, ir manoma, kad procesas dar paspartės ateityje. Trumpuoju laikotarpiu tai gali šiek tiek padidinti vandens kiekį upėse. Tačiau vėliau, ledynams susitraukus iki tam tikro lygio, o mažesniems ir visai išnykus, ištekančios upės neteks pagrindinio vandens šaltinio, tad jų nešamas vandens kiekis gerokai sumažės, ypač vasaros metu, kuomet vandens labiausiai reikia.

Padėtis galbūt bus sušvelninta didėjančio kritulių kiekio žiemos laikotarpiu, bet tai mažai pagerins padėtį. Žemės ūkiui neabejotinai iškils didelių problemų su vandens trūkumu. Be to, prognozuojama, kad gyventojų skaičius Vidurinėje Azijoje iki šio amžiaus pabaigos bus gerokai išaugęs, ir tai tik dar paaštrins situaciją. Tad regiono valstybėms iškyla būtinybė sureguliuoti gyventojų skaičiaus didėjimą ir didinti irigacijos efektyvumą ne tiek Aralo atkūrimui, kiek žemės ūkio išsaugojimui.

Nežiūrint dabartinės situacijos sudėtingumo, Aralas dar galėtų būti bent iš dalies atgaivintas: Šiaurės Aralo pavyzdys rodo, kad ekosistema yra pajėgi dalinai atsistatyti per stebėtinai trumpą laiką. Tačiau tam reikia didžiulės politinės valios, tarptautinių pastangų ir pasikeitusio požiūrio į aplinką. Kol kas nei Uzbekistanas, nei Turkmėnistanas – šalys, sunaudojančios daugiausia vandens - neturi nei išteklių, nei noro imtis veiksmų ta linkme.

Aralo jūros katastrofa yra puikus pavyzdys, kaip ekologinės problemos gali greitai peraugti į ekonomines ir socialines bėdas.


Šiame straipsnyje: Aralo jūraekologijalaivai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių