Ar turėtume stengtis gyventi kaip urviniai?

„Paleo“ gy­ve­ni­mo sti­liaus ten­den­ci­jos da­bar po­pu­lia­rios – bet jos pa­rem­tos evo­liu­ci­niais mi­tais, sa­ko bio­lo­gė Marlene Zuk, evoliucijos biologė Kalifornijos universitete, Riverside. Jos nauja knyga vadinasi Paleofantasy: What evolution really tells us about sex, diet and how we live.

Jūsų knyga yra apie pseudomokslines idėjas, kurias vadinate „paleofantazijomis“. Kas tai yra?

Jos kyla iš idėjos, kad evoliucija daro mažus pakeitimus per milijonus metų, todėl neturėjome pakankamai laiko prisitaikyti prie modernaus pramoninio pasaulio – ir būtume sveikesni bei laimingesni, jei gyventume, kaip mūsų senieji protėviai.

Ar yra nors kiek tiesos teiginyje, kad neevoliucionavome pakankamai greitai, kad prisitaikytume prie modernaus gyvenimo?

Tam tikra prasme tai yra tiesa. Mūsų kūnai, pavyzdžiui, neprisitaikę visą dieną sėdėti priešais kompiuterį. Kadangi žmonės vystėsi aplinkoje, kur jiems nereikėjo lenkti nugaros prie kompiuterių, toks sėdėjimas visą dieną turės neigiamų pasekmių sveikatai. Tačiau yra daugiau niuansų. Vaikščiojimas dviem kojomis taip pat brangiai atsieina mūsų skeletui. Ar dėl to turėtume tapti keturkojais? Tai tiesiog neprotinga.

Kas skatina tendenciją idealizuoti senovės žmonių gyvenimo būdą?

Yra karikatūra, kad organizmai vystosi, kol pasiekia tašką, kuriame jie idealiai prisitaikę prie aplinkos, tada su palengvėjimu atsipučia ir nustoja vystytis. Viskas, kas jiems nutinka vėliau, yra katastrofa.

Toks požiūris gali būti pavadintas „paleonostalgija“ – įsitikinimu, kad geriau gyvenome prieš atsirandant žemės ūkiui ar civilizacijai, ar pramonės revoliucijai. Nesakau, kad gyvenimas nekintamai tik gerėjo. Bet daug naudingiau ir tiksliau suprasti, kad visi gyvūnai nuolatos vystosi. Nebuvo tokio meto, kai buvome idealiai prisitaikę prie savo aplinkos.

Neatmetu idėjos, kad reikia atsižvelgti į mūsų evoliucinį palikimą, svarstant, kas geriau mūsų sveikatai. Bet pradėjus rankiotis tik keistas specifines detales, galima sulaukti bėdos.

Ar paleodietos, kuriose daug mėsos ir vengiama grūdų ir pieno produktų, yra tokio pasirinkimo pavyzdžiai?

Jos remiasi mintimi, kad buvo kažkoks specifinis žmonių maitinimasis prieš 100 000 ar prieš 15 000 metų – era, į kurią norima grįžti, skiriasi. Manau, visi sutiks, kad evoliucionavome, misdami tam tikrais produktais ir jei apsiribosime tik, tarkime, dietine kola ir traškučiais, į sveikatą tai tikrai neišeis. Bet nagrinėjant detales, reikalai sudėtingėja. Ar turėtume valgyti daug mėsos ar mažiau mėsos? Ar turėtume valgyti pieno produktus?

Kiek žinome apie ankstyvųjų žmonių mitybą?

Iš tikrųjų nežinome, ką jie valgė. Atrodo, jie galėjo valgyti daugiau krakmolo ir angliavandenių, nei manėme. Taip pat skirtingose pasaulio dalyse jie valgė skirtingus dalykus. Tad, sunku surasti tą vienintelę idealią žmogaus dietą, kurią valgė visi žmonės. Be to, per pastaruosius 10 000 metų mūsų genai pasikeitė. Laktazės išlikimas – gebėjimas virškinti pieną suaugus – yra ryškus tokio pokyčio pavyzdys. Mūsų genai pakito labai sparčiai taip, kad bent dalis žmonių populiacijos suaugę gali virškinti pieną.

Lygiai, kaip su laktoze, pasirodo, kad žmonių populiacijose, kuriose sunaudojama daug krakmolo, yra daugiau krakmolą skaidantį fermentą koduojančio geno kopijų. Visa tai rodo, kad evoliucija vyksta visados ir daug greičiau, nei žmonės mano.

Tad, ar įmanoma iš tiesų maitintis taip, kaip mūsų protėviai?

Bandyti maitintis tuo, ką žmonės valgė prieš 10 000 ar 100 000 metų tikrai nelengva. Mūsų maistas taip smarkiai pasikeitė, kad praktiškai visi parduotuvėse esantys produktai drastiškai genetiškai skiriasi nuo savo priešistorinių ekvivalentų. Taip jau žmonės daro: keičia maistą, kad jis taptų skanesnis ir geriau virškinamas.

Nesu nusiteikusi prieš paleodietas. Daugelis taip valgančių žmonių yra tuo patenkinti ir jaučiasi sveiki. Tai tikrai sveikiau, nei maitintis šlamštmaisčiu. Bet man atrodo, kad sprendimai, kas bus geriau, turėtų būti paremti duomenimis, o ne vien aklu bandymu valgyti tai, kuo visi maitinosi prieš dešimtis tūkstančių metų.

Ar manote, kad šių dietos yra atsakas į šlamštmaisčio kultūrą?

Ironiška, viena iš didelių išsivysčiusio pasaulio problemų yra kaloringo maisto gausa. Atlikta daug „kaupaus genotipo“ idėjos tyrimų – kad mūsų protėviai evoliucionavo taip, kad susidorotų su pertekliais ir badmečiais. Jei yra nuolatinis perteklius, atsiranda nelaukiamų pasekmių sveikatai. Tai geras pavyzdys to, kaip reikia prisiminti evoliucinį palikimą, mąstant apie maistą ir kaip jis veikia mūsų fiziologiją. Bet tai skiriasi nuo sakymo, kad turėtume valgyti lygiai taip, kaip mūsų protėviai.

Ką manote apie kūno rengybos režimus, kai pratimai primena medžiotojų ir rinkėjų veiklą?

Yra teigiančių, kad mūsų protėviai dažniausiai bėgiojo trumpais atstumais, intensyviai: bėgo nuo plėšrūno,ar vijosi grobį. Dėl to jie siūlo labai intensyvius trumpus treniruočių spurtus. Bet yra įtikinamų įrodymų, kad mūsų protėviai galėjo bėgti ilgus, ištvermės reikalaujančius atstumus, kas buvo naudinga vadinamosiose persekiojimo medžioklėse, kai grobis vejamas tol, kol parkrenta nuo išsekimo.

Kaip ir kalbant apie maistą, man įdomiau ne stengtis modeliuoti treniruočių režimus pagal tai, ką veikė ankstyvieji žmonės, ko tikriausiai niekada tiksliai nesužinosime, bet panaudoti turimus kuklius duomenis kaip atspirties tašką ir tada vystyti geriausių treniruočių idėjas, remiantis čia ir dabar gaunama informacija. Svarbiausia, kad praeitis įkvėptų, o ne ribotų.

Ką manote apie požiūrį, kad daugelis mūsų ligų kyla dėl mūsų genomo ir modernios gyvensenos neatitikimo?

Tai vadinamųjų „civilizacijos ligų“ idėja. Yra didelis II tipo diabeto ir autoimuninių ligų pagausėjimas. Yra daug ligų, atsiradusių per pastaruosius keletą šimtmečių, ar pasireiškiančių tik tarp žmonių, gyvenančių išsivysčiusio pasaulio sąlygomis. Yra užkrečiamų ligų, pavyzdžiui, vėjaraupiai, pasireiškiančių tik tam tikro dydžio žmonių grupėse. Todėl, įtariu, būtų galima teigti, kad visi turėtume gyventi mažuose kaimeliuose ir tuomet nesirgtume vėjaraupiais. Man geresnis sprendimas atrodo skiepai nuo vėjaraupių.

Manote, kad su „civilizacijos ligų“ logika gali būti nueita per toli?

Taip. Vyksta daug diskusijų apie vėžį, kaip apie šiuolaikinį prakeiksmą, bet duomenys tokio požiūrio neremia. Pasirodo, senovinės liekanos rodo maždaug tokį patį susirgimų vėžiu dažnį, kaip ir dabar, išskyrus plaučių vėžį. Tai susiję su tabako naudojimu, kuris, akivaizdu, naujesnis. Bet bendrai duomenys neremia idėjos, kad nesirgdavome vėžiu, kol nepradėjome gyventi siaubingo modernaus gyvenimo.

Ar manote, kad tokias tendencijas skatinanti nostalgija gali būti kenksminga?

Kenksminga neteisingai suprasti evoliucijos veikimą ir imti nerimauti dėl to, kad, jei žmonės anksčiau nedarė X, neturėtume X dabar daryti ir mes. Beveik visi bruožai turi išlygas. Individai su ilgesnėmis kojomis turi daugiau šansų išgyventi, nes gali greičiau bėgti nuo plėšrūno. Bet jie gali greičiau peršalti, nes per kojas netenka daugiau šilumos. Bruožo privalumas ar trūkumas priklauso nuo aplinkos, kurioje esi.


 

„Paleotendencijos: faktų atskyrimas nuo fantazijų“

Ar mūsų genai nebedera su moderniu gyvenimu?

Paleo“ stiliaus šalininkus įkvepia idėja, kad būtume sveikesni, jei gyventume panašiau į mūsų protėvius – medžiotojus rinkėjus. Bet ar tokie teiginiai moksliškai pagrįsti? Juos vertina evoliucijos biologė Marlene Zuk.

Vengti angliavandenių?

Vadinamosiose paleo dietose daug mėsos ir mažai grūdų. Tikriausiai jas įkvėpė vaizdai, panašūs šiuos, rastus Lascaux oloje Prancūzijos Dordogne regione. Nepaneigiama, kad prieš atsirandant žemės ūkiui, žmonių maiste nebuvo tiek grūdų, kiek dabar ir galima tvirtinti, kad perdirbtų angliavandenių dieta nėra itin sveika. Tačiau sunku teigti, kad šiuolaikiniais žmonės turėtų valgyti daugiausiai mėsą su nedaug daržovių. Ankstyvųjų žmonių maitinimasis skyrėsi, priklausomai nuo to, kur ir kada jie gyveno, o archeologai randa vis daugiau duomenų, rodančių, kad netgi ankstyviausieji mūsų protėviai valgė daugiau grūdų, nei manėme anksčiau.

Nenaudoti pieno?

Paleodietos paprastai vengia ir pieno produktų, kadangi mūsų protėviai po žindymo jo nebegėrė. Tačiau gebėjimas virškinti pieno produktus ir po vaikystės yra sparčios žmonių evoliucijos pavyzdys. Keliose žmonių grupėse geno variantas, leidžiantis laktazei – pieno cukrų skaidančiam fermentui, – išlikti ir suaugusiuosiuose individuose, paplito maždaug prieš 5000 – 7000 metų, kai žmonės ėmėsi ganyti galvijus. Tai patvirtina šis naminių galvijų piešinys ant uolos Jebel Acacus regione Sacharos dykumoje Libijoje. Lygiagrečiai vykusi geno koevoliucija reiškia, kad šios grupės genetiškai stipriai skiriasi nuo savo protėvių.

Bėgiojimas basomis

Žmonės neevoliucionavo su batais. Bet mūsų pėdas, kaip ir kitus bruožus, formuoja aplinka. Nėra „natūralios“ pėdos formos. Jei batais apausime kūdikį, jo pėdos vystysis vienaip, jei vaikas vaikščios basomis ant smėlio, jo pėdos formuosis kitaip, jei ant kietesnio ar minkštesnio paviršiaus – dar kitaip.
Šiam pėdos atspaudui apie 20 000 metų ir jis buvo rastas Willandra Lakes regione Naujajame Pietų Velse, Australijoje. Steve'as Webbas iš Bondo Universiteto Robina'oje, Queenslande, Australijoje, mano, kad jį galėjo palikti vienakojis žmogus.

Paleofantazijų šeimos

Muziejų dioramose paleolito šeimos vaizduojamos, lyg būtų iš septintojo dešimtmečio situacijų komedijų, kur tėtis išeina medžioti mamutų, tuo tarpu mama lieka oloje su vaikais. Tačiau bent jau kai kurių šiuolaikinių klajoklių tyrimai ir žmonių bei primatų palyginimas rodo, kad vaikai augdavo bendradarbiavimo aplinkoje, kur keletas suaugusiųjų drauge augina vaikus.

Akmens amžiaus sveikata

Kartais atrodo, kad mūsų aplinkoje pilna pavojingų medžiagų, sukeliančių ligas, pavyzdžiui, vėžį, ir kad tokie susirgimai turi būti dabartinių laikų produktas. Bet kruopšti senovinių liekanų analizė ir geresnis vėžio priežasčių supratimas rodo, kad, neskaitant tabako sukeltų vėžio atvejų, priešistoriniai žmonės nuo vėžio kentėjo panašiai, kaip ir dabar. Netiesa ir tai, kad tada visi mirdavo jauni – didelis naujagimių mirtingumas lemia populiacijos trumpą vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, nors ir daug žmonių išgyvena iki garbaus amžiaus. Šie skeletai yra moters ir vaiko iš mezolito Bøgebakken radimvietės Danijoje.


Šiame straipsnyje: žmonijažmogaus vystymasis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių