Apsisaugoti nuo asteroidų kol kas neįmanoma

Prieš porą savaičių Rusijoje, Čeliabinsko mieste, nukritęs meteoritas trumpam sukėlė vietinių žmonių paniką, o pasauliui – nuostabą. Šis retas įvykis daugelį žmonių paskatino sunerimti. Galbūt galime tikėtis ir didesnių staigmenų iš kosmoso? Kaip išvengti Žemėje nepageidaujamų meteoritų? Tiems, kuriems rūpi šie klausimai, mokslininkai turi tris geras ir dvi blogas žinias.

Pavojingiausi – stadiono dydžio asteroidai

Vasario 15-osios rytą Rusijoje esančio Čeliabinsko miesto gyventojai danguje pamato didžiulį, dūmų apsuptą neaiškų objektą – per didelį, kad būtų lėktuvas. Smalsūs rusai pradeda jį filmuoti. Ir tada... Dangaus kūnas sprogsta. Dūžta stiklai, kaukia automobilių sirenos, žmonės šaukia ir keikiasi. Vėliau paaiškės, kad į Čeliabinską skriejo meteoritas, kuris dėl didelio karščio, dar nepasiekęs Žemės, susprogo. Nuo jo nukenčia tūkstantis gyventojų, laimė, žuvusiųjų nėra.

Tos pačios dienos vakarą labai arti Žemės praskrieja kitas, jau gerokai didesnis asteroidas. Tiesa, skrieja ir praskrieja, tad silpnesnių nervų žmonės nurimsta. Vis dėlto po šių įvykių daugelio žvilgsniai visame pasaulyje vis dažniau krypsta į dangų. Kas ten dedasi? Dar svarbiau – ko galime tikėtis?

Čeliabinsko atvejis – pirmas toks istorijoje, kada asteroidas, aiškiai matomas, užfiksuojamas vaizdo įrašuose, pridaro žalos. Šiaip įvairios kosminių kūnų nuolaužos mus aplanko kiekvieną dieną, bet jos mažos, krepšinio kamuolio dydžio, ir sudega dar nepasiekusios Žemės, o jei ir pasiekia – daugiausia tokių apdegusių akmenukų nukrinta Antarktidoje, miškingose vietovėse ar į vandenynus.

Tokio kosminio šlamšto kasdien atmosferoje sudega apie 100 tonų. Visai kas kita yra nebe kamuolio, bet krepšininko dydžio asteroidai – dviejų metrų objektas jau gali grasinti regionui (toks buvo Čeliabinske). Na, o mirtinai pavojingi visai planetai asteroidai dydžiu primena vidutinį futbolo stadioną.

Tūkstančio atominių bombų sprogimo galia

Žinoma, kyla klausimas, kas tas 150 metrų, palyginti su visu Žemės gaubliu? Kaip toks mažas objektas gali sukelti katastrofą? Mokslininkų atsakymas – prisiminkime atominę bombą. Ji irgi nedidukė.

„Tie kūnai skrieja labai dideliu greičiu, 7 km/s, 14 km/s ar 20 km/s. Patekę į Žemės atmosferą, jie nuo trinties užsidega ir sprogsta. Tokį sprogimą galima palyginti su atominių bombų sprogimais“, – pasakoja Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorė Gražina Tautvaišienė.

Pasak mokslininkės, sprogimo galia gali būti tokia, kaip 500 ar net 1 000 atominių bombų sprogimo galia. Paprastai sprogimas, susidūrimas pakelia didelį Žemės medžiagos kiekį, todėl gali padidėti dulkėtumas. O į vandenį nukritęs didelis kūnas gali sukelti cunamio bangas, gali įvykti žemės drebėjimas.

Mėnulis – atskilusi Žemės dalis?

Dauguma asteroidų sudaryti iš silikato – purios medžiagos, kuri neatlaiko smigimo į Žemės atmosferą, tad sprogsta. Tačiau yra ir metalinių asteroidų – šitiems niekas nebaisu. Vienas garsiausių – Šiaurės Amerikoje, Arizonos valstijos teritorijoje, prieš 50 mln. metų nukritęs asteroidas – paliko 1 kilometro ilgio ir 170 metrų gylio „tatuiruotę“. Gerai, kad tada dar ten negyveno žmogus.

Žemė yra ir daugiau kartų apsikumščiavusi su dangaus kūnais. Pvz., prieš 4 mlrd. metų į ją trenkėsi Marso planetos dydžio objektas. Manoma, tada iš atskilusios Žemės dalies susiformavo Mėnulis. Daug vėliau, prieš 65 mln. metų, kilometro dydžio pražūtingas akmuo iš istorijos ištrynė dinozaurus.

Didelių nemalonumų galėjo sulaukti ir žmonija. 1908-aisiais Sibire, aštuonių kilometrų aukštyje dėl staigaus stabdymo sprogo, kaip manoma, akmeninis dangaus kūnas. Jo skersmuo turėjo būti 50 metrų, sprogimo banga apskriejo Žemės rutulį, o kurtinamas garsas buvo girdėti už 1 000 kilometrų nuo epicentro.

Žemę apsaugojo ir Jupiteris

Taigi galime džiaugtis jau vien dėl to, kad per kelis milijonus metų, kada Žemėje vystėsi žmogus, neįvyko joks mirtinas susidūrimas. Tačiau kas laukia ateityje? Mokslininkai čia turi tris geras ir dvi blogas žinias. Pradėkim nuo gerųjų.

Visų pirma, kilometro ar panašaus dydžio grėsmingų objektų Saulės sistemoje nebėra. Taigi dinozaurų likimo neturėtume sulaukti. Astronomė G. Tautvaišienė sako, kad tam nemažai „pasitarnavo“ Jupiterio planeta.

„Didžiausios Saulės sistemos statybinės atliekos jau yra nukritusios ant Žemės arba ant kitų didesnių Saulės sistemos planetų. Daugiausia tokių pavojingų asteroidų yra absorbavęs Jupiteris, viena didžiausių Saulės sistemos planetų, nes jo trauka yra gerokai didesnė nei Žemės“, – pasakoja instituto direktorė.

Jos teigimu, evoliucijos pradžioje mūsų planeta iš kosmoso „puolama“ buvo daug dažniau. Tokią išvadą galima daryti pažiūrėjus į Mėnulio paviršių – jis visas nusėtas krateriais. Tačiau dabar naujų kraterių darinių nelabai užfiksuojama, tai reiškia, kad tikimybė, jog nukris asteroidas, labai sumažėjusi.

Tiesa, Saulės sistemoje ir aplink ją vis dar skrieja minėti futbolo aikštės dydžio ar masyvesni asteroidai ir kometos. Jei jie susidurtų su Žeme, gyvybei mūsų planetoje taip pat iškiltų grėsmė. Tačiau, mokslininkų teigimu, šie dangaus kūnai akylai stebimi. Tai – antroji gera žinia.

Kosmose skraido akmuo, vardu Lietuva

Trečia gera žinia tokia, kad, remiantis vis atnaujinamais duomenimis ir objektų skriejimo trajektorijų matavimais, kol kas nėra nė vieno kosminio svečio, kuris norėtų neprašytas mus aplankyti.

„Visi asteroidai stebimi ir vertinama tikimybė, ar jie gali atsitrenkti į Žemę. Tikimybė, kad mūsų orbitos susidurs, kol kas nenustatyta. Patį didžiausią pavojų, kaip dabar manoma, kelia sausį pro mus praskriejęs asteroidas Apofis“, – tvirtina G. Tautvaišienė.

Mokslininkė pasakoja, kad šią savaitę dar buvo papildomai patikrinta Apofio susidūrimo su Žeme tikimybė, tačiau ji maža. Apofis pro mus praskries tokiu atstumu, kaip ir vasario 15 d. praskriejęs asteroidas VA14. Taip pat, astronomės teigimu, asteroido orbita nebūtinai turi pasikeisti mums nepalankia kryptimi ir kitą kartą praskriedamas asteroidas nebūtinai turi prie mūsų priartėti.

Potencialiai pavojingi asteroidai tie, kurių dydis – daugiau kaip 150 metrų ir kurie praskrieja arčiau kaip 7,5 mln. kilometrų, t. y. atstumu, maždaug 19 kartų didesniu negu tarp Žemės ir Mėnulio. Tokių dangaus kūnų užregistruota per 1 400. Įvairių asteroidų atrado ir lietuviai ir pavadino juos mums mielais vardais. Tad kosmose šiuo metu klaidžioja tokie akmenys, kaip Lietuva, Vilnius, Kaunas ar Čiurlionis.

Observatorijoms trūksta lėšų

Tačiau romantika čia ir baigiasi. Pirmoji bloga žinia yra ta, kad, nors didesni asteroidai yra matomi ir sekami, nuo mažesnių kol kas nesame apsaugoti. NASA ir viso pasaulio astronomai didžiausią dėmesį skiria pavojingiems ir geriau matomiems objektams, bet ir kelių metrų meteoritas yra pavojingas miestui (tai įrodė Čeliabinsko atvejis).

Šį dangaus kūną pirmi pastebėjo miesto gyventojai, bet tik tada, kai jis jau smigo žemyn. Astronomai jo neužfiksavo. Pasak G. Tautvaišienės, to neturėtų būti, reikėtų daugiau dėmesio ir lėšų skirti mokslininkams, kurie įrengtų observatorijas su galingesniais teleskopais, leidžiančiais stebėti mažus dangaus kūnus, grasinančius jų regionui. Dabar to nėra, pasaulyje trūksta observatorijų. O kas, jeigu ir 10 metrų meteoritas nukristų ant atominės elektrinės? Karinės oro apsaugos įspėjimai jo tikrai nesustabdys.

„Svarbiausia priemonė, praėjusiais metais aptarta tarptautiniame astronomų sąjungos suvažiavime, bendra pavojingų Žemei reiškinių registravimo sistema. Šiuo metu daugiausia asteroidų užfiksuoja konsorciumas „Catalina“, antrą vietą užima „Pan STARRS“, – pasakoja G. Tautvaišienė.

„Catalina“ turi tris teleskopus, kurių skersmuo 0,5–1,8 m, tačiau tiek neužtenka. Be to, mažu teleskopu labai mažų objektų nepamatysi. Jeigu visą dangų nuolatos sektų didesni teleskopai, būtų pastebėti net ir maži asteroidai.

Mokslininkės įsitikinimu, tokius darbus būtina finansuoti, prieiga taip pat būtina visiems. Yra keletas sistemų, kur minėti du didieji konsorciumai jau pateikia visą informaciją. Tačiau tai praktiškai sudaro 90 proc. visos pateikiamos informacijos, nes kitose observatorijose dirbantys mokslininkai informacijos pateikia mažiau. Taigi informacija neišsami.

Gal todėl, kad asteroidai krinta ne taip jau dažnai, šalių vyriausybės ir neskiria pakankamai lėšų. Tačiau, pasak astronomės, tai gera pamoka.

Vienintelė išeitis – evakuoti Žemės gyventojus

Kita bloga žinia – šiuo metu nėra atsakyta į svarbiausią klausimą, kaip reikėtų apsiginti nuo dangaus kūno, jei būtų žinoma, kad jis tikrai rėšis į Žemę? Britų žurnalas „Time“, domėjęsis šia tema, nurodo tris dažniausiai mokslininkų aptariamus galimus sprendimus.

Pirmasis – į kosmosą paleisti galingą, galbūt atominę bombą, kuri būtų nemaloni dovanėlė piktam asteroidui. Jį susprogdintume, ir problemos kaip nebūta! Tačiau, kaip taikliai pastebi „Time“ žurnalistas Jeffrey Klugeris, jokia sveikai mąstanti tauta nesiryš į dangų skraidinti atominės bombos – o kas bus, jei pakilimas nepavyks ir ji nukris atgal į Žemę? Tai būtų didžiausias liapsusas žmonijos istorijoje.

Kitą išeitį parodė amerikiečių filmas „Armagedonas“. Reikėtų kažkokiu būdu nuskristi prie asteroido, saugiai jame nusileisti, išgręžti šulinį, įmesti atominę bombą, tada saugiai grįžti atgal į Žemę ir dar, žinoma, tą nemalonią „plombą“ susprogdinti. Filmuose viskas įmanoma, bet realybėje toks planas skamba beprotiškai. Juo labiau kad ir pirmu, ir antru atveju (jei jie pavyktų) ištaškyto asteroido skeveldros vis tiek greičiausiai pasiektų Žemę.

Tad šiuo metu protingiausia išeitis – iššauti milžinišką kulką, kuri tik atsitrenktų į asteroidą ir pakreiptų jo trajektoriją. Kaip žurnalui „Time“ sakė NASA atstovas Donas Yeomansas, užtektų milžiniško luito greitį pakeisti keliais centimetrais per sekundę, ir jis jau skrietų kažkur kitur. Taigi – ir Žemė sveika, ir asteroidas toliau keliauja po Visatą.

Atrodo paprasta, bet kol kas neaišku, iš ko ir kaip tokią kulką sukurti. Dar daugiau – pasak D. Yeomanso, tam prireiktų nuo 10 iki 20 metų. O ką daryti, jei astronomai pastebėtų pavojingą dangaus kūną, kuris tikrai susidurtų su Žeme po penkerių ar dvejų metų? Atsakymas neguodžiantis: viskas, ką dabar galėtų pasiūlyti protingiausi pasaulio mokslininkai, – evakuoti gyventojus iš tos teritorijos, į kurią nukris meteoritas. Ir dar, žinoma, tikėtis, kad jis tikrai nukris tiksliai į tą vietą.

Taigi darbo šiandien yra labai daug. Žinoma, nevertėtų panikuoti ar švaistytis apokaliptiniais įspėjimais, tačiau pasaulio galingiesiems vertėtų atkreipti dėmesį, kad Visata, nors ir žavi savo tvarka, harmonija ar grožiu, vis dėlto nėra pati draugiškiausia aplinka.



Komentarai 0 Rašyti komentarą
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių