2010 m. gamtos mokslų atradimai: „Gyvybė už Žemės ribų tiesiog privalo būti“

NASA Astrobiologijos instituto (NAI) vadovas Karlas Pilčeris (Carl Pilcher), apibendrindamas ryškiausius su astronomija susijusius 2010 m. gamtos mokslų atradimus, pareiškė: „Atrandama vis svaresnių požymių, ir šiandien jau drąsiai galima pareikšti – gyvybė už Žemės ribų tiesiog privalo būti.“

Visai neseniai astronomai paskelbė, kad Visatoje žvaigždžių gali būti gal net ir trigubai daugiau nei manyta iki šiol. Po to pasaulio žiniasklaidą apskriejo sensacingas pranešimas apie atradimą keistos bakterijos, kuri biocheminiuose procesuose vietoj fosforo naudoja nuodingąjį arseną. Kiek ankstėliau mokslo naujienų portalai skelbė apie tai, jog atrasta pirmoji egzoplaneta, kurioje egzistuoja palankios sąlygos gyvybei. Visi šie atradimai – šviežučiai, vos ištraukti iš kaitrios mokslo krosnies. Kai kurių iš jų sensacingumas verčia gautus rezultatus vertinti atsargiai bei laukti naujų patvirtinimų ar paneigimų.

Kaip rašo technologijos.lt, nežemiškos gyvybės ar net nežemiško proto entuziastus kiek atvėsinti turėtų tezė, jog gyvybė, ko gero, prasideda nuo mikroorganizmų, o kad atsirastų kažkas „rimtesnio“, reikia milijardų metų evoliucijos. Todėl, net ir aptikus nežemiškos gyvybės pėdsakų, gana nemenka galimybė, jog tai bus ne viską suprantantys didžiagalviai humanoidai migdolinėmis akimis, kokiais dažniausiai vaizduojami hipotetiniai „ateiviai“, o viso labo koks nors mikroskopinis grybelis ar kitas mikroorganizmas.

Žinoma, galima prisiminti daug triukšmo sukėlusią Dreiko lygtį. Ja mėginta paskaičiuoti galimybę užmegzti kontaktą su protinga nežemiška civilizacija. Į ją įtraukta daug kintamųjų, kurių reikšmes reikia traukti, kaip sakoma, iš lubų. Tačiau net ir užmerkus į tai akis, pasinaudoję Dreiko lygtimi gausime skaičių vietų (planetų), kuriose galėtų atsirasti ir vystytis gyvybė. Kitaip tariant, gautas skaičius būtų savotiškas gyvybės atsiradimo ir raidos koeficientas.

Pora rašinio pradžioje minėtų naujausių atradimų šį koeficientą kaip reikiant padidintų. Juk jeigu žvaigždžių Visatoje – kelissyk daugiau, vadinasi, daugiau turėt būti ir planetų – automatiškai daugiau ir tų, kuriose sąlygos gali būti palankios gyvybei. O jei organizmai iš principo gali funkcionuoti dar ir žemiškai gyvybei nebūdingų cheminių elementų pagrindu, gerokai platesnis tampa jau ir gyvybei palankios aplinkos faktorius.

„Visa tai liudija apie galimą gyvybės paplitimą kitose Visatos vietose“ – neseniai pareiškė SETI projekto astronomas Setas Šostakas (Seth Shostack), kuris bravūriškai pažadėjo iki 2026 m. aptikti nežemiškos civilizacijos radijo signalus.

Ir iš tikrųjų, dar visai neseniai SETI projektas (angl. k. „Search for Extra-Terrestrial Intelligence“ – „Nežemiško intelekto paieška“), kaip ir visa kita, kas vienaip ar kitaip siejosi su nežemiško proto paieškomis, rimtais save laikančių mokslininkų buvo vertinamas kaip kažkas akademiškai nepadoraus. Ar šiandien toks požiūris pasikeitė? Galbūt. Ir gal netgi labai. Dabar nežemiškos gyvybės galimybė nebelaikoma kažkuo iš fantastinės srities, su moksline paradigma neturinčiu nieko bendra. Dabar tokia galimybė – visai tikėtina. Tiesa, kalbame veikiau apie gyvybę apskritai, o ne apie protauti sugebančią jos atmainą.

„Turime pakankamai realių požymių, sustiprinančių įsitikinimą, jog idėja apie nežemiškos gyvybės egzistavimą – ne tokia jau ir paikystė“ – sutinka astrobiologas Chrisas Makėjus (Chris McKay).

Anksčiau buvo priimta manyti, kad gyvybė įmanoma tik į mūsų Žemę itin panašiose planetose, kurios turi suktis apie žvaigždę, itin panašią į mūsų Saulę. Ši prielaida iš kandidačių sąrašo vienu mostelėjimu išbraukia liūto dalį Visatoje esančių žvaigždžių – pirmiausiai, raudonąsias nykštukes, kurios mažesnės ir blausesnės už Saulę, tačiau kurios sudaro apie 90 proc. žvaigždžių populiacijos, o gal ir daugiau.

Tiesa, dar prieš trejus metus buvo iškelta prielaida, jog gyvybė visai įmanoma ir raudonųjų nykštukių sistemose – pakaktų, jog planetos ten skrietų arčiau savosios žvaigždės, o aplink savo ašį suktųsi lėčiau – kad pakankamai įšiltų. Ko gero, sąlygos gyvybei prie tokių aplinkybių gerokai skirtųsi nuo žemiškųjų. Bet kodėl gyvybė negalėtų atsirasti ir tokiomis sąlygomis? Patvirtinus tokią hipotezę, potencialus galimai gyvenamų pasaulių skaičius padidėtų ištisais milijardais.

Kas dar? Mokslininkai spėja, kad maždaug pusė visų žvaigždžių populiacijos (remiantis paskutiniais astronomų skaičiavimais, jų dabar – nebe šimtas, o maždaug trys šimtai sekstilijonų) savo sistemose gali turėti vadinamųjų super-žemių (planetų, kurios Žemę mase pranoksta nuo 2 iki 10 sykių). Teoriškai šios planetos taip pat galėtų būti tinkamos gyvybei. Tad gyvybės šansai iš tiesų gali atrodyti nemenki. Tiesa, derėtų nepamiršti ir dar vieno faktoriaus – aplink žvaigždę besidriekiančios vadinamosios „gyvybės zonos“ – t.y., planetos orbita nuo žvaigždės nutolusi tiek, kad planetoje būtų ne per karšta ir ne per šalta. O šių, 2010 m. pavasarį viena tokia super-žemė buvo atrasta kaip tik reikiamu atstumu nuo jos žvaigždės. Dar vienas pretekstas optimizmui?

Į nagrinėjamą problemą belieka pažvelgti dar kitokiu kampu: kiek gyvybė yra universali, lanksti ir gaji, kiek pajėgi prisitaikyti prie įvairių sąlygų? Nežemiškos gyvybės optimistų naudai svarių argumentų rastume ir čia: per pastaruosius dešimtmečius gyvų organizmų buvo aptikta atšiauriausiuose ir, rodos, gyvybei nė iš tolo nepalankiuose mūsų planetos kampeliuose. Pasirodo, gyvybė mikroorganizmų pavidalu gali egzistuoti ir rūgštimi itin prisotintoje terpėje, ir verdančiuose sieros šaltiniuose, ir po storiausiais antarktinio ledo sluoksniais.

Žinoma, neįmanoma nepaminėti ir labai plačiai nuskambėjusio paskutinio atradimo – žymiosios arsenu mintančios bakterijos GFAJ-1. Jei šis atradimas sėkmingai atlaikys rezultatų validumo tikrinimų štormą, jis gali tapti vienu reikšmingiausių epochos atradimų, nes kol kas nėra pavykę aptikti gyvybės formos, kuri biocheminiuose procesuose naudotų ne vandenilį, deguonį, anglį, azotą, sierą ar fosforą (gyvus organizmus sudarantys cheminiai elementai), o dar kurį nors cheminį elementą.

Tačiau mokslo karalystėje lemiamą žodį taria įrodymai. O jų – vis dar nėra pakankamai. Tiksliau – jų gana mažai, ir visi jie – netiesioginiai: juk už Žemės ribų nėra pavykę aptikti nei hipotetinių humanoidų ar „žaliųjų žmogeliukų“, nei mikroorganizmų. Belieka laukti.


Šiame straipsnyje: planetosateiviaiNASA

NAUJAUSI KOMENTARAI

Justas

Justas portretas
Kad gyvybe yra ir kitose planetose nera abejoniu.Ir apie tai puikiai zino daugelis aukstu pareigunu,turinciu informacija apie NSO,is sv. Rasto apie angelus ir t.t.

Chm

Chm portretas
Chm, o q'Bilius - ar protaujanti būtybė?

Neabejoju

Neabejoju portretas
kad gyvybe yra ne tik Zemeje. Juk sitiek zvaigzdziu. Musu Saule irgi yra zvaigzde. Apie zvaigzdes sukasi planetos. Negali buti, kad neegzistuotu gyvybe ir kitur.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių