10 mitų apie žaliąją energetiką ir klimato kaitą

2013-01-27 19:41:20
Parengė Gabija Sotvaraitė, grynas.lt
Teksto dydis:
Spausdinti

10 mitų apie žaliąją energetiką ir klimato kaitą FLixter.deviantart.com nuotr.

Naujieji metai mus pasitinka rekordiniais gaisrais ir karščiais Australijoje, tačiau panašūs reiškiniai jau, rodos, nebestebina taip, kaip stebindavo prieš kelerius metus. Ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai per pastaruosius metus tapo kone įprasti. Vis daugiau mokslininkų pradeda sutikti su nuomone, kad ekstremalus klimatas jau normalu.

Deja, tokie reiškiniai sukelia milžiniškų ir nuolat augančių nuostolių pasaulio ekonomikai. Dėl besikeičiančio klimato kasmet žūva beveik 400 tūkst. žmonių. Be to, klimato kaita globaliu mastu kasmet pasauliui kainuoja daugiau nei 1,2 trilijono JAV dolerių, nukirpdama apie 1,6 proc. metinio BVP.

Grėsmės ir galimybės

Mokslininkai numato - jeigu nebus imtasi veiksmų, jau šio amžiaus pabaigoje gyvensime 4-iais laipsniais šiltesniame pasaulyje. To pasekmės, numatoma, bus sukrečiančios: ekstremalaus karščio bangos, intensyvesnės tropinės audros, mažėjančios pasaulinės maisto atsargos bei jūros lygio kilimas. Visa tai paveiks šimtus milijonų gyventojų. Prognozuojama, kad 2030-aisiais klimato kaita ir oro užterštumas pasaulio ekonomikai kainuos 3,2 proc. BVP.

Anot Klimato kaitos ir ekologinio augimo iniciatyvos prie Pasaulio ekonomikos forumo direktorius Thomaso Kerro, ši krizė sukuria ir naujų galimybių. Per pastaruosius porą dešimtmečių, dėl didėjančių investicijų į atsinaujinančią energiją buvo padaryta nemaža pažanga ekologiško augimo link. Labai svarbu ir tai, kad pagrindinėmis investuotojomis pamažu, bet vis sparčiau tampa besivystančios šalys. T. Kerro nuomone, klimato problemai išspręsti to negana - investicijos į iškastinį kurą vis dar viršija lėšas skiriamas atsinaujinančiai energijai. Tai, deja, skatina šiltnamio dujų išmetimą į aplinką ir didina keturiais laipsniais šiltesnio klimato tikimybę.

Sausio 14 d. Pasaulio Ekonomikos Forume pasirodė „Žaliųjų investicijų ataskaita“ (angl. „Green Investment Report“), skirta būtent šiai problemai nagrinėti. Dokumentą parengė Ekologiško augimo veiksmų aljansas (angl. Green Growth Action Alliance), kuriam priklauso beveik 60 bankų, viešųjų finansų agentūrų, pirmaujančių kompanijų bei nevyriausybinių organizacijų. Ši grupė susibūrė 2012-ųjų G20 (Dvidešimties finansų ministrų ir Centrinių bankų valdytojų grupė) susitikimo metu Meksikoje su tikslu paskatinti privačius asmenis finansiškai paremti ekologišką verslą. Žaliųjų investicijų ataskaita taip pat akcentuoja to svarbą. Joje dėmesys atkreipiamas į teigiamus pokyčius, tokius kaip smarkiai šoktelėjusi investuojamų lėšų suma. Taip pat pabrėžiama, kad besivystančių šalių kapitalas prie to prisideda vis daugiau.

Ar šių, nors ir daug žadančių, ženklų pakanka pašalinti neigiamus klimato kaitos padarinius? Ar viešųjų finansų agentūros padeda užpildyti skylę? Kokį vaidmenį atlieka privatūs investuotojai? Čia pateikiama 10 mitų - ir tiesų - iš Žaliųjų investicijų ataskaitos, atsakysiančių į šiuos klausimus.

10 mitų

1. Dėl ekonominio nuosmukio sumažėjo šiltnamio dujų emisijos.

Netiesa. Nors kai kuriose šalyse dujų buvo išmetama mažiau, Jungtinių tautų aplinkos programos skaičiavimais, pasaulinės emisijos 2011-aisiais siekė 40 milijardų tonų CO2 - 20 proc. daugiau nei 2000-aisiais.

2. Atsinaujinančių energijos šaltinių rinka patiria pasaulinio masto nuosmukį.

Klaidinga. Pasaulinė atsinaujinančios energijos rinka iš tiesų buvo atvirkščiai proporcinga ekonomikai: globalios investicijos į atsinaujinančią energiją ir kurą išaugo 17 proc. ir 2011-ais netgi pasiekė naują rekordą - 257 milijardus JAV dolerių. Vyriausybės teikiamų subsidijų panaikinimas sukėlė šiek tiek sunkumų kai kurioms įmonėms, tačiau daugelis sugebėjo palaikyti augimą. 2013-ais tikimasi pramonės sektoriaus perstruktūrizavimo, kuris jį dar labiau sustiprintų.

3. Industrializuotos valstybės (EBPO) yra pagrindinės investuotojos į švarią energiją.

Netiesa. Tikima, kad 2012-ais iš valstybių, nepriklausančių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai atėjo daugiau lėšų nei iš EBPO priklausančių šalių. Iš tiesų, tarpvalstybinės ir vidaus investicijos iš EBPO nepriklausančių valstybių nuo 2004 iki 2011 išaugo 15 kartų, vidutiniškai 47 proc. per metus. Didžioji dalis šių finansų lieka šalies viduje.

4. Valstybinis sektorius yra pirminis klimatui draugiškų investicijų šaltinis.

Vėlgi, netiesa. Nors tarptautinės derybos dėl klimato apima daugiausia valstybinius finansus, Klimato politikos iniciatyva (angl. Climate Policy Initiative) užfiksavo, jog 2011-ais metais tik ketvirtadalis tarpvalstybinių investicijų skirtų kovai su klimato kaita bei adaptacijai atėjo iš valstybinių šaltinių (96 milijardai JAV dolerių). Tuo tarpu iš privačių investuotojų buvo sulaukta 268 mlrd. JAV dolerių paramos, kas sudarė 75 proc. visų skirtų lėšų.

5. Tarpvalstybinės investicijos sudaro didesnę lėšų, skiriamų švariai energijai remti, dalį negu valstybinės.

Taip pat neteisinga. 2011-aisiais Bloomberg New Energy Finance skelbė, jog 70 proc. pasaulinių investicijų į švarią energiją atkeliavo iš valstybinių šaltinių. Įdomu tai, jog daugiau nei 50 proc. šių lėšų skyrė EBPO nepriklausančios šalys.

6. Negalime sau leisti skirti daugiau dėmesio klimato klausimams dėl fiskalinių problemų bei ribotų valstybinių biudžetų.

Klaidinga nuomonė. Tarptautinės energijos agentūros (TEA) skaičiavimais, klimato stabilizavimui kasmet reikia 700 milijardų JAV dolerių. Numatoma, jog dėl nesunaudoto kuro nuo 2010 iki 2050-ųjų turėtų būti sutaupyta apie 5 trilijonus JAV dolerių. Be to, naudą neša ir novatoriški vieši-privatūs finansavimo mechanizmai, padedantys sumažinti ir paskirstyti rizikas bei pritraukti privačius investuotojus.

7. Atsinaujinančios energijos sektorius reikalauja daugiausia lėšų.

Netiesa. TEA skaičiavimais, daugiau nei pusė klimato problemai spręsti reikalingų naujų investicijų būtų skirta energijos taupymui pastatuose ir pramonės sektoriuose. 28 proc. atitektų mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančiam transportui ir tik 21 proc. būtų skiriamas švariai energijai.

8. Nėra tinkamų priemonių, galinčių padėti investuotojams išvengti rizikos, susijusios su investicijomis į švarią energiją kylančiose rinkose.

Tai netiesa, kadangi investuotojai dažniausiai labai gerai supranta, kur, kada ir kuo rizikuoja. Žaliųjų investicijų ataskaitoje aprašoma nemažai egzistuojančių būdų spręsti investuotojų rizikos problemas. Šie įrankiai skirti naujoms kylančioms rinkoms, kuriose privatūs skolintojai dar nėra spėję susipažinti su žaliomis technologijomis ir yra sėkmingai naudojami plėtros finansinėse institucijose.

9. Neaiškioje ekonominėje situacijoje sunku mobilizuoti finansus ekologiškam augimui.

Klaidinga. Įvairios ataskaitos rašo, jog, nepaisant pasaulinio ekonominio sulėtėjimo, 2011-aisiais bendros globalios investicijos į švarią energiją išaugo iki 257 milijardų JAV dolerių - 6 kartus daugiau nei 2004-ais ir 93 proc. daugiau nei 2007-ais, - po kurių ir prasidėjo ekonominė krizė. Vertėtų pridurti, jog daugiašaliai plėtros bankai uždirbo 1,9 milijardo JAV dolerių vien dėka investicijų per Švarių technologijų fondą. Šis savo ruožtu iš privačių investuotojų mobilizavo papildomus 16,4 milijardo JAV dolerių. Panašus efektas matomas stebint ir kitų instrumentų veikimą bei gali būti naudojamas dar labiau išauginti privačias investicijas.

10. Institucinių investuotojų nedomina galimybė skirti lėšų ekologiškai infrastruktūrai plėsti.

Netiesa. Obligacijos turi daug potencialo tapti priemone pasiekti žemų kainų kapitalą, priklausantį instituciniams investuotojams į kovą su klimato kaita. Šie, būdami nepasotinami investuotojai į žemos rizikos fiksuotų pajamų ilgalaikio termino produktus, natūraliai tampa „žalių“ obligacijų pirkėjais. Klimato obligacijų iniciatyva (angl. Climate Bonds Initiative) globaliai klimato, arba „žaliųjų obligacijų“, rinkai priskaičiuoja 174 milijardus JAV dolerių.