Z.Maciejevskis: didžiuojuosi, kad esu mokytojas

Kai patys mokytojai užmiršta, kad jų profesija – pašaukimas, unikalus talentas, tuomet prasideda netvarka, kaip sako Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkas ir Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos chemijos mokytojas Zbignevas Maciejevskis.

Mokytojus sekina milžiniški darbo krūviai, spartus gyvenimo tempas. Kartais jie pasigenda pagarbos iš mokinių, ir iš jų tėvų. Tačiau dauguma vis tiek pagrindine Mokytojo misija skelbia ryšį su vaiku ir gyvenimo pamokas.

– Pats esate mokytojas ir šią profesiją pažįstate praktiškai, kaip ir kuo gyvena mokytojas šiandieninėje mokykloje?

– Jei kalbėtume apie finansus, ši situacija nėra gera, bet ne pati blogiausia Lietuvoje. Problema – milžiniški krūviai. Mokytojas šiandien priverstas dirbti 1,5–2 etatais. Jeigu norime, kad padėtis taptų normali, atlyginimas turi būti bent dvigubai didesnis. Tik tuomet darbas bus ne tiesiog darbas, bet ir malonumas. Mokytojas turi pailsėti ir fiziškai, ir psichologiškai.

Kitas klausimo aspektas liečia paties mokytojo asmenybę. Aš asmeniškai esu baigęs Vilniaus universitetą, biochemiją. Mokytoju dirbu nuo 1990 m. ir didžiuojuosi, kad esu pedagogas. Bet yra tokių mokytojų, kurie to gėdijasi. Mokiniai tai jaučia ir be pagarbos žvelgia į mokytoją, kuriam gėda dėl savo darbo. Tuomet kyla netvarka. Jeigu savo darbu didžiuojiesi, tampi autoritetu vaikui, jis tavyje mato pavyzdį, siekiamybę. Galiu pasidžiaugti, kad ne vienas mano mokinys seka mano pėdomis ir mokosi biochemijos.

– Ar būtų galima teigti, kad „senosios“ ir „naujosios“ kartos mokytojai skiriasi iš esmės? Kokie pedagogai ateina šiandien į mokyklas?

– Įvairių mokytojų ateina. Visais laikais taip buvo. Aišku, dabartinis jaunimas skiriasi nuo mūsų, vyresnių, bet tai labiau techninis skirtumas. O apskritai juk visi mes žmonės. Vieni jaučia ir myli vaikus, kiti atvirkščiai – tik juos dėl visko kaltina.

Noriu pabrėžti, kad blogais mokiniais skundžiasi tie, kurie neturi pedagogo gyslelės. Kiek vaikui įdėsi širdies, tiek jis paskui atiduos jos kitiems. Vadovėliai tokių dalykų neišmoko.

– Kaip jūs žiūrite į Didžiojoje Britanijoje iškeltą mintį atgaivinti fizines bausmes mokyklose?

– Galima priimti tai kaip pokštą. Jeigu pažvelgti rimčiau, tai labai nevienareikšmiškas klausimas. Fizinė bausmė leistų įbauginti vaiką, bet žala dėl patirtos psichologinės traumos būtų neabejotinai didesnė. Vaikus reikia ne mušti, bet juos auklėti, formuoti ir čia didžiausiais mokytojų sąjungininkais turi tapti tėvai.

Suprantu, jog dabar vyrauja nuostata, kad reikia kuo daugiau dirbti, kad vaikas turėtų viską. Bet tai nėra gerai. Aišku, ir skurdas blogai, bet turi būti rastas aukso viduriukas. Žinoma, svarbu, kad vaikas būtų aprengtas, pamaitintas, bet ne mažiau svarbu ir tėvų dėmesys, darbas su vaiku. O mokykla čia gali tik padėti. Bausmėmis problemų neišspręsi.

– Vilniuje vis dar egzistuoja perpildytų ir pustuščių mokyklų problema. Kaip tai atsiliepia moksleivių gerovei?

– Kai mokiausi, mano mokykloje buvo 1500 moksleivių, mokėmės dviem pamainomis. Dabar taip pat yra tokių mokyklų, bet daug daugiau pustuščių. Tačiau, mano nuomone, visa tai – antraeilis dalykas. Svarbu, kaip organizuotas darbas, kaip savo funkcijas atlieka mokyklos administracija. Tai jaučia ir mato mokiniai. Daug veiksnių lemia moksleivių norą mokytis: auklėjimas šeimoje, gatvės įtaka, įvairios subkultūros. Mokykla viena visko negali, ji tik prisideda formuojant vaiko asmenybę.

– Kaip jūsų mokykla paminės Mokytojo dieną?

– Tradiciškai. Dvyliktokai ves pamokas, įsijaus į mokytojų vaidmenį, o mokytojai tądien bus stebėtojai.


Šiame straipsnyje: mokytojaipiketas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių