V.Landsbergio-Žemkalnio sukurti pastatai - Kauno išskirtinumo dalis

Projektuoti pradėjęs jau įžengęs į ketvirtąją dešimtį architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993) Kaunui padovanojo dešimtis įspūdingų,  paminkliniais tapusių statinių. Jo vardas skambėjo ir anuomet.

Formą diktavo aplinka

"Galima drąsiai sakyti, kad jis - pats žymiausias XX a. Lietuvos architektas. V.Landsbergis-Žemkalnis yra suprojektavęs daugiau kaip šimtą objektų, net tik įvairios paskirties visuomeninių pastatų, bet ir privačių namų", - skaičiavo architektūros istorikė Jolita Kančienė, turėjusi galimybę ir asmeniškai pabendrauti su architektūros patriarchu ir parašiusi knygą apie jo kūrybą.

Tarpukario laikotarpiu po savo projektais architektas pasirašydavo - V.Landsbergis, Žemkalniu jis pasivadino ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, pakylėtas tautinių idėjų.
Šis architektas išties buvo išskirtinis: ir kaip kūrėjas, ir kaip asmenybė. Kiekvieną pastatą, pasak J.Kančienės, V.Landsbergis kūrė atsižvelgdamas į aplinką. Jei statė mieste, puikiai tai vietai parinkdavo fasadus, ypač kampinius.

Projektuodamas statinius atokiau miesto centro, pavyzdžiui, Kūno kultūros rūmus (dabar Kūno kultūros akademija), Tyrimų laboratoriją (dabartinis KTU Chemijos technologijos fakultetas), pastatus statė arčiau prie žemės, kad jie nekonkuruotų su gamta.
V.Landsbergis į kiekvieną užduotį įsigilindavo visapusiškai. Antai projektuodamas Kūno kultūros rūmus išstudijavo tuomečius stadionus, rašė straipsnius apie sporto, fizinės kultūros naudą žmogui, jaunos kartos ugdymui. Rengdamas konservatorijos projektą (jis liko nerealizuotas), architektas rengė straipsnius apie muzikos svarbą, pats keliavo po Europą ir lankėsi žinomose koncertų salėse. Architektui buvo labai svarbu, kad pastato forma ir turinys idealiai vienas kitą atitiktų.

Talentas užkoduotas genuose

V.Landsbergį išgarsino ne vien teigiamos savybės - talentas, darbštumas, atkaklumas, bet ir priešų gretas gausinęs principingumas, kategoriškumas, tiesmukumas. Savo nuomonę jis rėždavo tiesiai į akis. Jei jam atrodydavo, kad neteisybė ima viršų, kad stinga objektyvumo,  netylėdavo ir sukeldavo triukšmą", - pasakojo architektūros istorikė.

Ji neabejoja, kad garsios Landsbergių šeimos savybes padiktavo ir svarus genetinis kodas. V.Landsbergio-Žemkalnio tėvas Gabrielius Landsbergis (1852-1916) buvo kultūros veikėjas, dramaturgas ir publicistas. Jo vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai - taip pat žinomi asmenys. "Matyt, tai duota iš aukščiau. Aišku, prie to prisidėjo ir ugdymas šeimoje, namų aplinka", - įsitikinusi J.Kančienė.

V.Landsbergis domėjosi įvairiais visuomeninio gyvenimo reiškiniais ir aktyviai reiškė savo nuomonę. Pavyzdžiui, kovojo už Ąžuolyno išsaugojimą, rūpinosi Senamiesčio tvarkymu, o senatvėje priešinosi, kad būtų atkurtos skulptūros ant Vilniaus arkikatedros bazilikos.

Išgarsėjo per skandalą

Tarpukario Lietuvoje architektų nebuvo daug. J.Kančienės duomenimis, 1924 m. Lietuvoje buvo įregistruoti 84 asmenys, galėję užsiimti projektavimu. Tačiau tik 24 jų turėjo aukštąjį statybos ir architektūros išsilavinimą. Tuo metu architektų monopolį laikė Edmundas Alfonsas Frykas, Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis.

1926 m. grįžęs iš studijų Romoje, V.Landsbergis siekė įsitvirtinti architektų elito gretose. Karjerą jam pavyko pradėti įvykiu, kuris šiandien būtų pavadintas puikia viešųjų ryšių akcija.

Susisiekimo ministerija surengė Kėdainių vandens bokšto konkursą. Paaiškėjo, kad konkursą laimėjęs architektas taip pat buvo ir darbų vertinimo komisijos narys, savo projektą pateikęs svetima pavarde. V.Landsbergis tai iškėlė į viešumą ir sukėlė skandalą.
Kadangi bokštą reikėjo pastatyti skubiai, galiausiai pats V.Landsbergis gavo užsakymą įgyvendinti konkurso užduotį. Netrukus po bokšto užbaigimo ir puikaus įvertinimo V.Landsbergis buvo pakviestas dirbti Lietuvos universitete M.Songailos asistentu. Netrukus vienas po kito ėmė plūsti užsakymai.

Tarpukariu architektai buvo vieni turtingiausių žmonių. Architektūrinių konkursų nestigo, nes, Kaunui tapus laikinąja sostine, reikėjo įvairių visuomeninių pastatų. Konkursuose už eskizinius projektus buvo skiriamos 1,5 tūkst. litų siekiančios premijos, o už statybai parengtus stambių objektų projektus buvo mokami dešimtis tūkstančių litų siekiantys honorarai. Be to, už statybos priežiūrą projektuotojui atitekdavo tam tikras procentas (pavyzdžiui, 4 proc.) objekto sąmatinės vertės.

Pavyzdžiui, už Centrinio pašto projektą buvo sumokėtas 15 tūkst. litų honoraras, už Karininkų ramovę - 25 tūkst. litų. Palyginimui: tuo metu pragyvenimo minimumas buvo 85 litai, tarnautojo vidutinė alga - 250-300 litų, automobilį buvo galima įsigyti už 5 tūkst. litų.

Studijų metais kamuotas nepriteklių, V.Landsbergis ilgainiui tapo turtingas, važinėjo "Chrysler" automobiliu. Pačiame Kauno centre, dabartinių K.Donelaičio ir M.Dobužinskio gatvių kampe, pasistatė ypatinga architektūra neišsiskiriantį dviejų aukštų namą. Jame su šeima ne tik gyveno, bet ir dirbo. Pastate buvo ir gydytoja dirbusios žmonos kabinetas.

Sukapojo netinkamas duris

V.Landsbergis buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Jis labai skrupulingai prižiūrėdavo savo projektuotų objektų statybą ir savo idėjas gindavo iki galo. J.Kančienė perpasakojo nutikimą su vieno pagal V.Landsbergio projektą statyto namo durimis. Architektas buvo numatęs vienokias duris, o atėjęs apžiūrėti pamatė, kad rangovas įstatė kitokias, pigesnes.

V.Landsbergis pareikalavo įstatyti tokias, kokias jis nurodė, tačiau įsižeidė pajutęs, kad rangovai bando jį perkalbėti. Tuomet V.Landsbergis paprašė atnešti jam kirvį ir nieko nelaukdamas pradėjo netinkamas duris kapoti. "Šis faktas labai gerai atspinti architekto charakterį", - juokėsi J.Kančienė.

Tarpukariu žmonės naująją architektūrą taip pat aptarinėdavo ir vertindavo. Tiesa, dažniausiai tai darydavo patys architektai, profesionalių menotyrininkų, naujosios architektūros žinovų, tuo metu nebuvo. Architektai peikdavo vieni kitų stilistiką, dermę aplinkoje. Kritikos buvo sulaukęs Vytauto Didžiojo karo muziejus, kliuvo ir Prisikėlimo bažnyčiai.

Tačiau V.Landsbergio objektai kontroversiškų vertinimų beveik nesulaukdavo. Tiesa, pasak J.Kančienės, jo asmeninis namas K.Donelaičio gatvėje ir pastatas V.Putvinskio gatvėje (dabar Menininkų namai), tuometinių specialistų nuomone, iškrito iš konteksto. Šiose gatvėse stovėjo aukštų, vienas su kitu susijungusių namų linija, o jis čia pastatė pastatus, kurie nebeužpildė vientisos linijos, aplink juos buvo palikta laisva erdvė. "V.Landsbergio asmeninis namas stovėjo tarsi atskira vila. Analogiškai - pastatas V.Putvinskio gatvėje", - aiškino J.Kančienė.

V.Landsbergis turėjo savitą braižą, pagal kurį galima atpažinti pastatų autorių. J.Kančienės vertinimu, V.Landsbergis buvo tobulai įvaldęs proporcijas. "Man asmeniškai visų jo darbų viršūnė - "Pienocentro" pastatas. Tai namas be nieko. Jame nėra jokių išsikišimų, jokio dekoro. Juo didesnė formų įvairovė, juo labiau paslepiamos proporcijos. Būtent proporcijos - aukštis, plotis, angų dydis lemia, ar dėžė graži, ar ne", - komentavo ekspertė.

V.Landsbergio ir kitų žymių tarpukario kūrėjų architektūra padarė labai didelę įtaką vėlesnėms projektuotojų kartoms. Sovietmečio architektai  kopijuodavo kai kuriuos tarpukario statinius, ypač privačius namus. Kartais ir dabar būna sunku atskirti, kuriuo laikotarpiu namas statytas. "Nebuvo nė vieno sovietmečio architekto, kuris nevertintų prieškarinio paveldo", - pabrėžė architektūros istorikė.

Kelias į architektūrą - vingiuotas

Studijuoti architektūrą gimnazistą Vytautą kalbino jo mokytojas, garsus rašytojas Pranas Mašiotas. Jis jaunuoliui sakydavo, kad architektai labai reikalingi Lietuvai.
Kaip rašoma J.Kančienės ir J.Minkevičiaus knygoje apie garsųjį architektą, baigęs gimnaziją, jis įstojo į Rygos politechnikos instituto Architektūros fakultetą. Mokėsi su pertraukomis, buvo perkeltas į Maskvą.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jaunuolis grįžo į Vilnių, tačiau tęsti architektūros studijų neturėjo kur - Lietuvoje tokio fakulteto nebuvo, tad V.Landsbergis vėl išvyko į Rygą. Tačiau studijos vėl nutrūko, nes studentas stojo į karių gretas.

Būdamas 28 metų, būsimasis architektas vedė kalbininko Jono Jablonskio dukterį Oną Jablonskytę. Vos sukūręs šeimą, įstojo į ką tik įsteigto Lietuvos universiteto Technikos fakultetą. Pagausėjus šeimai ir prireikus pagerinti materialinę padėtį, Vytautas ėmėsi vykdyti svarbią vyriausybinę užduotį.

Reikėjo pergabenti Lietuvos auksą, saugotą Berlyno banke, į neutralios Šveicarijos banką. Šios atsakingos misijos būsimasis architektas ėmėsi kartu su poetu Faustu Kirša, misijai vadovavo diplomatas Juozas Urbšys. Šis žygis baigėsi sėkmingai, nors vyrai važiavo tiesiog traukinio kupė, auksas buvo sukrautas lagaminuose. Jokios išskirtinės apsaugos krovinio palydovai neturėjo, išskyrus revolverius.

Architektūros studijų kokybė Kaune V.Landsbergio netenkino. Jis nusiuntė dokumentus į Berlyno ir Prahos aukštąsias mokyklas ir į abi buvo priimtas. Pirmiausia nuvyko į Berlyną, tačiau ten jį slėgė vokiškas šovinizmas ir atviras priešiškumas kitataučiams. Net auditorijose buvo suskirstytos vietos. Panašiai jis buvo sutiktas ir Prahoje.

Galiausiai V.Landsbergis grįžo namo. Netrukus iš draugo sulaukė viliojančio pasiūlymo vykti į Italiją. 1923 m., būdamas be kelių mėnesių trisdešimties, įstojo į Romos universiteto Architektūros fakultetą. Atsižvelgiant į Rygoje seniau baigtus mokslus, Romoje Vytautas pradėjo studijas nuo trečio kurso. Vėliau dėl to esą gailėjosi, nes jautėsi neturįs tinkamų pagrindų.

Romos architektūros mokykla, kaip buvo sakoma tuo metu, pirmavo pasaulyje. Ji ugdė ne inžinierius statytojus, o architektus menininkus. V.Landsbergis greitai išmoko italų kalbą, tačiau specialybės dalykus turėjo vytis. Šios mokyklos diplomą Vytautas įgijo 1925-aisiais, tačiau Lietuvoje užsienietiškas diplomas buvo pripažintas tik 1932 m., po ketverių metų architekto praktikos.

"Visas mano gyvenimas buvo skirtas tam, kad žmogus nebūtų uždarytas pastatų kalėjime, kad jis nuolat jaustų gamtą, turėtų kur atsidusti, atsigauti, atgaivinti dvasią. Ar didelį, ar mažą namą statytum - idėjos tos pačios: erdvė, saulė, gamta." Tai V.Landsbergio-Žemkalnio žodžiai iš J.Kančienės ir J.Minkevičiaus knygos "Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis" (Vilnius, 1993).


Šiame straipsnyje: architektas landsbergis

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kauniečius šildė maltiečių sriuba
    Kauniečius šildė maltiečių sriuba

    Kalėdinio miestelio atidarymo šventės sūkuryje atsirado vietos atjautai. Jau 10 metų vykstanti akcija „Maltiečių sriuba“ abejingų nepalieka. Skelbiama, kad šiemetinėje akcijoje siekiama surinkti 250 tūkst. eurų. ...

  • Įsisuka kalėdinė karuselė Rotušės aikštėje
    Įsisuka kalėdinė karuselė Rotušės aikštėje

    Šeštadienį paskelbtas oficialus kalėdinio miestelio Rotušės aikštėje atidarymas. ...

  • Stiprybei negalios paliestųjų – socialinė akcija
    Stiprybei negalios paliestųjų – socialinė akcija

    Minint tarptautinę žmonių su negalia dieną, gruodžio 3-iąją, kauniečiai Rotušės aikštėje įgyvendino iniciatyvą „Aš ir tu – tai mes!“. ...

    2
  • „Megos“ atidarymas – lyg mažos Kalėdos
    „Megos“ atidarymas – lyg mažos Kalėdos

    Po metus trukusių plėtros darbų, tapusi didžiausiu prekybos ir laisvalaikio centru Vidurio Lietuvoje, „Mega“ lankytojus pasitiko dovanomis, žaidimais, koncertais. ...

    12
  • A. Palionis: turi užaugti karta, nepatyrusi smurto
    A. Palionis: turi užaugti karta, nepatyrusi smurto

    Andrius Palionis, aktyvus kaunietis, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys ir visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ direktorius taip pat prisijungė prie visuomenės sąmoningumo didinimo akcijos „Kauno vyrai už visuomenę be smu...

    5
  • Gyvenimą žydams dovanoję lietuviai
    Gyvenimą žydams dovanoję lietuviai

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet apdovanojo 46 piliečius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, vokiečių okupacijos metais gelbėjusius žydus. Tik du jų gelbėtojai sulaukė šių dienų, o kitų apdovanojimus atsiėmė jų vaikai. Tarp ...

    2
  • Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra: pradžių pradžia
    Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra: pradžių pradžia

    Šiandien Ramybės parko pietinėje dalyje, šalia Kristaus Prisikėlimo cerkvės, stovi Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedra. Jos istorija siekia XX a. ketvirtąjį dešimtmetį: šventovė pašventinta ir atidaryt...

  • Studentai prisidėjo prie iniciatyvos budėti pėsčiųjų perėjose
    Studentai prisidėjo prie iniciatyvos budėti pėsčiųjų perėjose

    Siekiant prisidėti prie vaikų saugumo keliuose, visą šią savaitę Kauno technikos kolegijos studentai rytais, pusvalandį prieš pasidedant pamokoms, budėjo prie ugdymo įstaigos mokyklos-darželio „Rūtelė“ esančios pėsčiųj...

    2
  • Rakto į sėkmę ieškotų tradicijų ir inovacijų dermėje
    Rakto į sėkmę ieškotų tradicijų ir inovacijų dermėje

    Teatro režisierius, aktorius ir pedagogas Gytis Padegimas įsitikinęs, kad Kaune tradicijos puikiai dera su naujovėmis, ir dėl to miestas gali būti įdomus labai plačiam žmonių ratui. Pokalbis su projekto „Kaun...

    1
  • Kaune – antroji „H&M“ banga
    Kaune – antroji „H&M“ banga

    Šeštadienį į Kauną drabužių parduotuvė „H&M“ žengė antra koja. Šis žingsnis sulaukė ne ką mažesnio kauniečių susidomėjimo. Parduotuvės atidarymas teikia džiaugsmo ir  „H&M” darbuotojams...

    6
Daugiau straipsnių