Vilnius žydo akimis

Vilnietis chemijos mokslų daktaras Genrichas Agranovskis savo gyvenimą sieja su laisvalaikiu. Daugelį metų jis dirbo gidu, o pastaruosius du dešimtmečius atsidėjo unikaliai knygai, vadovui po atmintinas žydų paveldo vietas Vilniuje, kurti.

Pirmąkart pamatė obuolį

Po karo iš Petrozavodsko gyventi į Vilnių atvykusiam vyriškiui Lietuvos sostinė jau seniai tapo gimtuoju miestu. Jis prisiminė, kad kai pirmąkart 1947 m. stovėjo Vilniaus geležinkelio stotyje, dar būdamas 9 metų berniukas, su pavydu žiūrėjo į kitą vaiką, valgantį obuolį. Genricho gimtajame mieste apie tokią prabangą buvo galima tik pasvajoti.


"Gyveno vaikų namuose. Zuikių kopūstus tekdavo rinkti, valgyti. Siaučiant karui per evakuaciją ežeru plukdomos dvi baržos su vaikais buvo nuskandintos, o trečioje buvo mano būsimas vyras. Dievas jį saugojo", – pasakojo šalia G.Agranovskio prisėdusi žmona Danutė.

Atvykęs į Vilnių, kadaise Lietuvos Jeruzale vadintą miestą, G.Agranovskis per daugiau nei pusšimtį metų spėjo išstudijuoti kiekvieną sostinės kampelį. Jis gali nesustodamas pasakoti apie Jono Basanavičiaus gatvę, kur bene kas antrame name savo laiku gyveno ir kūrė pasaulinio lygio žydų veikėjai: rašytojai, menininkai, muzikai, gydytojai, teisininkai.
Pasaulinio garso Filharmonija

Ir atvykusiems svečiams G.Agranovskis siūlo paklaidžioti po unikalų Vilniaus senamiestį. Ne tik pastatas, bet ir kiekvienas akmuo čia istorinis. Tačiau nors nuo paveldo istorinėje Vilniaus dalyje ir raibsta akys, kraštotyrininku prisistatantis rašytojas sako negalįs ramia širdimi praeitį pro Aušros Vartų g. 5 esančią Vilniaus filharmoniją. Čia jis rekomenduoja apsilankyti ir kiekvienam vilniečiu save laikančiam sostinės gyventojui.

"Savo laiku labai domėjausi muzika, ne kartą ten buvau. Architektūros požiūriu tai nėra ypatingas statinys, tačiau svarbiausia – turinys. Ten lankėsi daugybė pasaulinio garso muzikų. Čia dainavo Fiodoras Šaliapinas. Mūsų laikais lankėsi smuikininkai Jechudis Menuchinas, Isaakas Sternas, ne kartą orkestrui vadovavo ir su gastrolėmis atvykdavo Mstislavas Rostropovičius", – prisiminė G.Agranovskis.

1902 m. duris kaip Didžioji miesto salė atvėręs statinys yra matęs ir daugiau svarbių įvykių. 1905 m. susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kuris pirmąkart pareikalavo Lietuvos politinės autonomijos, o 1906 m. įvyko pirmosios lietuvių tautinės operos – Miko Petrausko "Birutės" – premjera.

1909 m. aštuonmetis smuikininkas Jaša Heifecas, ko gero, yra žinomiausias pasaulyje vilnietis, pelnęs smuikininkų imperatoriaus vardą, buvo pakviestas studijuoti į Sankt Peterburgo konservatoriją. Prieš išvykdamas jis surengė keturis koncertus, vienas jų įvyko dabartiniame Filharmonijos pastate. Ir Vilniaus filharmonija buvo viena pirmųjų jo viešo pasirodymo vietų.

Jau atėjus sovietams 1940 m. čia įsikūrė Filharmonija, ji čia yra iki šiol.

Meilė muzikai – genuose

G.Agranovskio meilė muzikai taip pat neatsitiktinė. 7-ajame dešimtmetyje Vilniuje buvo neprofesionalus simfoninis orkestras. Genricho tėtis buvo pagrindinis orkestro smuikininkas. Jis ne kartą dalyvavo Vilniaus saviveiklos konkursuose ir smuiko kategorijoje visuomet užimdavo antrą vietą, nes pirma vieta niekam nebūdavo skiriama.

"Iš čia mano tradicinė meilė šitam instrumentui ir Filharmonijos pastatui. Mano dukra dabar groja smuiku simfoniniame orkestre Filharmonijoje. Mano pirmoji žmona buvo muzikos dėstytoja, vyresnioji duktė taip pat muzikos dėstytoja, jaunesnioji – smuikininkė, ir sesuo dėstė, ir sesers duktė. Giminaitis turi savo garso įrašų studiją Izraelyje, o anūkas Deividas mokosi Vilniaus muzikos mokykloje", – atskleidė pašnekovas.

Vilniaus paveldas – Didžioji sinagoga

"Nors aš ir netikintis, vis dėlto norėčiau prisiminti Didžiosios sinagogos griuvėsius Vokiečių gatvėje. Žinoma, eidamas pro šalį žmogus šiandien pamatys tik vaikų darželį, nes ir griuvėsiai paslėpti po žeme. Tačiau būtų galima atlikti archeologinius kasinėjimus, užkonservuoti radinius", – svarstė G.Agranovskis.

 

Medinis sinagogos pastatas buvo suręstas 1573 m., o 1633-aisiais jis tapo akmeninis, vėliau ne kartą perstatytas, tačiau nei savo formos, nei paskirties nepakeitė. Antrojo pasaulinio karo metais sinagoga nukentėjo, bet dar galėjo būti atstatyta. Bent jau todėl, kad tai pasaulinės reikšmės architektūros paminklas. Vis dėlto sovietų valdžia nusprendė kitaip ir 5-ojo dešimtmečio pabaigoje kareiviai sinagogą sugriovė ir išlygino tą vietą, kur ji buvo.

"Sinagoga stovėjo kaip tik šalia paminklo Vilniaus Gaonui, nes gretimame name Gaonas ir gyveno. Sinagoga buvo labai aukšta, bet tas aukštis atsirado nepaprastai. Tuo metu buvo draudžiama statyti šventyklą, aukštesnę už katalikų bažnyčią. Buvo imtasi gudrybės – statinys suręstas daugmaž penkių metrų duobėje, kad iš išorės žvelgiant sinagoga niekuo neišsiskirtų. Tačiau būnant viduje ji atrodė labai aukšta ir didinga. Ir įstatymas nebuvo pažeistas", – projektuotojų gudrybes atskleidė G.Agranovskis.

Paskutinį kartą senosios sinagogos pastatą 1944 m. įamžino garsus lenkų dailininkas Stanislovas Žukovskis.

Lazdynai įvertinti premija

A.Agranovskis sako, kad jam ypač sunku išskirti mieliausias Vilniaus vietas, nes visas miestas ypatingas.

"Na, jei man jau reikia rinktis, negaliu pamiršti savo buto ir gimtojo mikrorajono – Lazdynų. Kai pas mus lankėsi to paties garsaus smuikininko J.Heifeco sūnus Robertas 1994 m., jis pasakė du man svarbius dalykus.

"Pirma, kad tokioje gražioje vietoje, kur tiek žalumos, tikro miško, kur toks nuostabus oras, pas juos Jungtinėse Valstijose gali sau leisti įsigyti butą ar namą tik milijonieriai. Ir dar jis klaidžiodamas mūsų daugiabučio koridoriais pajuokavo, kad net juodaodžiai Amerikoje gyvena geresnėmis sąlygomis. Štai tokie kontrastai", – juokėsi G.Agranovskis.

Vienas pirmųjų blokinių namų mikrorajonų 1974 m. gavo Lenino premiją. Ir neatsitiktinai. Architektai Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis mikrorajono projektą rengė remdamiesi Suomijos sostinės Helsinkio pavyzdžiui. Taip didžiulėje teritorijoje buvo palikti ištisi miško masyvai.

"Dabar architektūrinis ansamblis griaunamas šiuolaikinių pastatų, kurie visiškai nedera nei prie miškelio, nei prie senesnių namų, bet vis dėlto gyvename mieste ir tuo pat metu gamtoje. O man šis rajonas brangus, nes čia mano gimtieji namai. Butas, kuriame mes gyvename su antrąja žmona, matė visus mano gyvenimo džiaugsmus. Čia buvo kuriama knyga apie Vilnių, čia lankėsi garsūs žmonės, čia aš esu laimingas šalia turėdamas žmogų, su kuriuo viskuo galiu dalytis", – džiaugėsi G.Agranovskis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Netiesa

Netiesa portretas
Ne, ne žydas jis, o lietuvis.Ir žmona Danutė.Ačiū už straipsnį.

RaimundasJankus

RaimundasJankus portretas
abejoju, matosi, kad tyciojasi is lietuvos...

Aldona

Aldona portretas
Mes gyvename vienalytėje visuomenėje. Jeigu dar maža nemalonumų dėl žydų nuopuolio, tai atsiskirkime nuo visų ir užsisklęskime baisiame klajoklių rate, ir pradėkime puikuotis savo išskirtinumu. Šiurpu pagalvoti apie žydų ketinimus. Jie niekada nepersiauklės. Kodėl mūsų protėviai neliepė skaičiuoti plytų Vilniaus mūrų sienuose?
VISI KOMENTARAI 9

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių