Vilnius rašytojų akimis: Algimantas Baltakis

A.Baltakio lyrinis herojus stebi Vilnių nuo Katedros bokšto varpinės. Vilniaus žmonės jam atrodo pernelyg šalti ir abejingi – jie skuba savo reikalais, viens į kitą nežiūri, nesisveikina. Jo bandymas šypsotis nepažįstamiems baigiasi nesėkmingai - žmonės jį palaiko bepročiu.

Artėjant Kalėdoms, nusišypsokime viens kitam gatvėje - na tai kas, kad mieste gyvena daugybė žmonių ir visų jų nepažįstame. Juk šypsena nieko nekainuoja, o ji gali praskaidrinti nuotaiką...

 

Algimantas Baltakis
Iš Gedimino aikštės varpinės
(1966)

Iš varpinės žvelgiu į plačią aikštę,
Ir karčios mintys nejučia apninka.
Visom kryptim mažyčiai žmonės vaikšto
Ir taip retai viens kitą čia sutinka.

Pro šalį vis, pro šalį ir pro šalį,
Lyg būtų svetimi, lyg niekas jų nerištų.
Nejau žmogus mieste kitaip negali?
Kad stabteltų bent...Ar atsigrįžtų...

Bet ne, vis skuba, nieks jų nesulaiko.
O žemė ta pati visiems po kojų,
Ir bokšto laikrodis tą patį rodo laiką,
Visiems tie patys rūpesčiai, džiaugsmai, pavojai.

Iš varpinės pas žmones nusileidau,
Nusprendęs sveikinti visus, visiems šypsotis.
Ir aš šypsojausi. Ir kiekvienam žvelgiau į veidą.
Bet žmonės gūžčiojo pečiais. Kažkoks beprotis!


Šiame straipsnyje: baltakispoezijarašytojaspoetas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių