Vilnius išskaidytas į atskiras dalis

Vilniaus miesto centrinė dalis išskaidyta į atskiras urbanistines vietoves. Minėtas sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad ši teritorija nesudaro vieno urbanistinio masyvo.

Dar 2006 m. gegužės 9 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė Vilniaus miesto centrinę dalį (UV70), esančią Kultūros vertybių registre, išskaidyti į atskiras dalis, pranešė Kultūros paveldo departamentas.

Nuspręsta Vilniaus miesto centrinę dalį išskaidyti į šias dalis: Antakalnį, Naujamiestį, Rasų koloniją, Žvėryną, Šnipiškių dalį, vad. Piromontu ir Šnipiškių dalį, vad. Skansenu.

Iki 2010 m. birželio mėnesio įvyko daugiau 10 posėdžių, kuriuose buvo svarstomos aukščiau išvardintų Vilniaus urbanistinių vietovių teritorijų ribos ir vertingosios savybės. Kai kuriuose posėdžiuose dalyvavo ir suinteresuoti visuomenės atstovai. Ypač aktyvūs buvo Žvėryno gyventojai, todėl Nekilnojamajai kultūros paveldo vertinimo tarybai teko surengti išvažiuojamąjį posėdį į Žvėryno urbanistinę vietovę.

Šiuo metu Žvėrynas (apimantis virš 97 ha teritoriją) , abi Šnipiškių dalys - Piromontas (virš 1 ha) ir Skansenas (užimantis beveik 8 ha teritoriją) yra inicijuotos skelbti Savivaldybės saugomomis.

Patikslinus duomenis, apibrėžta virš 67 ha Antakalnio teritorija. Iki XVI a. tai buvo didikų valda, mažai kuo susijusi su Vilniaus miestu. XVII–XVIII a. Antakalnio priemiestis tapo didikų rezidencijų kvartalu. Jo dalys priklausė didikams Sapiegoms, Pacams, Sluškoms, Radviloms. Jie statydinosi puošnius rūmus, veisė parkus ir sodus. Vilniaus miestiečiai Antakalnyje pradėjo gausiau kurtis tik XVIII a. pab. – XIX a. pr.

Kitai urbanistinei vietovei – Naujamiesčiui – apibrėžta maždaug 288 ha teritorija. Lukiškėse (teritorijoje nuo Neries upės šiaurėje iki Tauro kalno ir Jasinskio g. pietuose) gatvių tinklo raida prasidėjo dar XIV a. Tai pirmasis Vilniaus priemiestis, kurio žemės buvo dovanotos miestui 1441 m. karaliaus Kazimiero. XIV a. į šią vietovę atsikėlus totoriams buvo pastatyti jų namai, mečetė ir įrengtos kapinės prie jos. Nuo XVII a. Lukiškėse įsikūrė dominikonų vienuolynas ir bažnyčia. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Naujamiesčio teritorija buvo gana nuošalus ir menkai apgyvendintas priemiestis nedaug tesusijęs su miesto gyvenimu.

Šiemet gegužės 25 d. buvo patvirtintos paskutiniosios iš šešių urbanistinės vietovės – Rasų kolonijos (Paupio) teritorijos ribos (apie 10 ha) ir vertingosios savybės. Ši urbanistinė vietovė apima Balstogės, Gervėčių, Mielagėnų, Švenčionių, Vitebsko, Rasų gatvių bei ūkinės gatvelės tarp Balstogės ir Švenčionių g. trasas. Rasų kolonija pastatyta per 4 metus – nuo 1898 iki 1902 m.