Vietoj sirenų - SMS

Šią savaitę buvo pranešta, kad trečiadienį Vilniaus mieste stūgaus pavojaus sirenos. Išgirdus signalą gyventojams rekomenduojama lėkti namo ir klausytis radijo. O ką daryti, jei esi automobilių kamštyje ar grybauji miške?

Aš pats tų sirenų kaukimo negirdėjau. Jų mieste liko vos kelios, o ir likusių sirenų prižiūrėtojai skundžiasi lėšų trūkumu, todėl kyla klausimas: iš kur toks pavojaus skelbimo būdas?

XIX amžiuje sirenos keldavo fabrikų darbininkus į darbą. Tiesa, tada jų buvo kaip šunų gatvėse arba muedzinų mečetėse - ant kiekvieno kampo.

Sirenos suklestėjo per II pasaulinį karą, miestuose skelbdamos oro antskrydžius. Dabar galimi  pavojai tapo daug staigesni ir gali grėsti daug didesnėms teritorijoms, nei miestas. 

XXI amžiuje turime mobiliuosius telefonus, kurių operatoriai gali išsiųsti SMS. Jei visi mobiliojo ryšio operatoriai išsiųstų pavojaus informaciją taip, kaip dabar automatiškai siuntinėja savo reklaminius siūlymus, bent vienas turintis mobilųjį telefoną įspėtų visus aplinkinius.

Žinutė iš karto galėtų paaiškinti, kas atsitiko – ar užpuolė priešai, ar nuvirto traukinys su nuodingais chemikalais.
Pirmuoju atveju įspėtų visą Lietuvą, antruoju – konkretų regioną. Standartinio turinio žinutes galėtų parengti už krizių valdymą atsakinga tarnyba, jas perduoti mobiliojo ryšio operatoriams, kurie tuoj pat jas išsiųstų visais adresais iš tų transliacijos centrų, kurie yra pavojaus zonoje.

Tinklai sutiktų, nes bet kuris juose dirbantis turi draugų ir giminaičių, kuriuos norėtų įspėti apie gresiantį pavojų.

O sirenos tegul pastūgauja – tiems, kas sėdi namie ir gali iš karto per radiją ar televiziją sužinoti, kas atsitiko.


Šiame straipsnyje: sirenos

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių