Vėlinės – bendravimo su mirusiais diena

Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Tą dieną lankomi ir puošiami artimųjų kapai, ant jų uždegamos žvakės. Neretai ši šventė susilieja su lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena.

Paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos. Todėl žmonės artimųjų kapų lankyti traukė vakar ir užvakar, kadangi buvo ne darbo dienos, bei praėjusį šeštadienį ir sekmadienį.

Aplanko J.Basanavičiaus kapą

Visą ilgąjį savaitgalį prie mažų miestelių ir didžiųjų miestų kapinių klesti prekyba vazoninėmis gėlėmis, įvairiomis eglės šakų ir gėlių kompozicijomis bei žvakėmis.

Dėl šių dalykų nebūtina važiuoti į prekybos centrą – galima nusipirkti prie kapinių.

Vilniaus kapinės ir Vėlinių išvakarėse, ir per jas sulaukia daugybės lankytojų. Ypač jų netrūksta Rasų, Barnardinų ir Antakalnio kapinėse. Rasų kapinėse Vėlinių vakarą tradiciškai suliepsnoja daugybė žvakučių ant tautos patriarcho, Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapų.

Barnardinų kapinėse paprastai ieškoma senojo Vilniaus universiteto profesorių kapų ir ant jų uždegamos žvakės. Antakalnio kapinėse pagerbiami sausio 13-osios aukų, žinomų menininkų kapai.

Ugnis sutaiko su mirusiais

Vėlines lietuviai šventė nuo senovės - tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Tikėta, jog vėlės apsilanko savo gyventose vietose, o mėgstamiausias jų lankymosi metas – gūdus ruduo, ilgi rudens vakarai.

Todėl anksčiau vėlėms būdavo ne žvakės deginamos, o keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti namuose ar kapinėse vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Kapinėse būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu.

Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Kaimo kapinaitėse būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Laužų deginimo paprotys kai kur Dzūkijoje išliko iki šių dienų.

Pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 metus. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

Tampa kultūriniu reiškiniu

Nuo pirmųjų krikščionybės amžių mirusieji vadinami ne mirusiaisiais, o užmigusiais Viešpatyje.

Pastaruoju metu pasigirsta dvasininkų nuomonių, kad po truputį Vėlinės praranda savo esmę. Vėlinių diena tampa tiktai kultūriniu reiškiniu – žmonės nuvažiuoja prie artimųjų kapų, pastovi prie jų, padeda gėlių, uždega žvakelių. Tamsos ir žvakės liepsna jiems suteikia ypatingą nuotaiką, aplinkui tarsi sklando paslaptis.

Tačiau jie grįžta namo – ir toliau gyvena yprastą gyvenimą.

Vėlinės - tai susitikimas akis į akį su amžinybe – su savo ateitimi. Būsimojo perėjimo momento iš šio gyvenimo į amžinąjį apmąstymas ir malda už mirusįjį. Ta diena turėtų prisidėti prie žmogaus gyvenimo tobulinimo, - juk jis kasdien neišvengiamai artėja savo Vėlinių link.


Šiame straipsnyje: Vėlinės

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių