Valdžia užsigeidė privatizuoti paskutinę Vilniaus viešąją pirtį

Uolūs pirties procedūrų mėgėjai susirūpinę dėl viešosios pirties Subačiaus gatvėje likimo. Jei ji būtų privatizuota, o po to ir tyliai uždaryta, artimiausia viešoji pirtis lauktų tik už 10 kilometrų nuo miesto centro – Naujojoje Vilnioje. 

Neleis keisti paskirties?

Savivaldybei prasitarus apie užmojus privatizuoti našta tapusias įmones, pirtis, įsikūrusi Subačiaus g. 49A numeriu pažymėtame name, pakibo tarp žemės ir dangaus.
Savivaldybės Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktorius Vytautas Grinius neneigė, kad pirtis Subačiaus gatvėje jau kuris laikas yra diskusijų objektas.

„Svarstome įvairius variantus, sprendžiame, ką daryti. Apie uždarymą kalbos nėra. Diskutuojama apie privatizavimą. Tačiau tik su sąlyga, kad naujasis savininkas nekeistų įmonės veiklos paskirties, kitaip tariant, ten turėtų likti pirtis“, - aiškino V.Grinius.

Kada miesto valdžia galutinai apsispręs dėl pirties ateities, dar neaišku.

Be pirties – kaip užklijuotas

Tikinimai, kad pirtį perleidus į privačias rankas, ji ir toliau veiks, dabartinių pirties lankytojų nerimo neišsklaido.

„Privatizacija nieko gera nežada. Kas nors nugvelbs statinį ir darys su juo, ką nori. Juk Vilniuje visos kovos tik dėl žemės“, - svarstė nuolatinis pirties lankytojas Rimtautas Šilinis.

Pirtyje Subačiaus gatvėje jis periasi bent kartą per savaitę. Vyriškis iš tų, kuris be pirties procedūrų negali – ne tiek dėl higienos, kiek dėl sveikatos.
„Jei kurią savaitę nenueinu, jaučiuosi kaip užklijuotas. Užsikemša visos poros – nei vonia, nei dušas negali jų išvalyti. Padeda tik pirtis“, - pasakojo 73 metų pensininkas.

Kadaise jis yra aplankęs visas viešąsias sostinės pirtis, kurį laiką važinėdavo į Lentvarį. Tačiau po operacijos vyrui sunku įveikti tolimesnius atstumus, todėl jam belieka vienintelis kelias į malonumą – Subačiaus pirtis.

Neatsiejama gyvenimo dalis

Sporto klubų ir pramogų parkų pirčių kompleksai R.Šilinio nevilioja.

„Subačiaus pirtis tikrai nėra ideali, nes ji kūrenama dujomis. Visi žinome, kad tikra lietuviška pirtis yra įkaitinama malkomis ir ant karštų akmenų pilant vandenį. Tačiau pirtis Subačiaus gatvėje vis tiek geresnė už visokių impulsų, kur smirda choru, o baseinai – viso labo šlapimo surinkimo vieta“, - įsitikinęs R.Šilinis.

Pirtis – neatsiejama jo gyvendino dalis nuo ankstyvos vaikystės. „Iki dešimties metų gyvenau kaime. Subombardavus senelio pirtį, kiekvieną savaitę 3 kilometrus brisdavome per pusnis į pamiškę pertis pas kaimyną“, - prisiminė R.Šilinis.

Galimą miesto sprendimą privatizuoti pirtį jis atvirai vadina vandalizmu. Vyriškis yra liudininkas, kad valdžiai atidavus miesto pirtis į privačias rankas jos tiesiog išgaruodavo. „Taip nutiko su pirtimi Pylimo gatvėje ir pan.“ – atsiduso R.Šilinis.

Pirties Subačiaus gatvėje direktorius Petras Šarkus užtikrino apie pirties privatizavimą nieko negirdėjęs. „Mano žiniomis, kaip šiandien dirbame, taip rytoj dirbsime. Bet kaip bus toliau, aš tikrai nežinau. Manęs apie ketinimus niekas neinformavo. Tačiau sprendimą gali priimti tik pirties savininkas – Vilniaus savivaldybė“, - kalbėjo P.Šarkus.     

Suplūsta iškart po pensijos

Subačiaus pirties buhalterė sakė, kad per mėnesį joje apsilanko apie 1,5 tūkst. žmonių – maždaug po 70 per dieną. „Tačiau pirtyje yra 30 vietų, todėl per keturias dienos pamainas joje galėtų išsiprausti 120 vyrų. Moterų – tiek pat. Vadinasi, pirties apkrova galėtų būti apie 200 žmonių. Tačiau lankytojų gerokai mažiau“, - aiškino buhalterė.

Pirties kasoje dirbanti Zofija pasakojo, pagrindiniai klientai – pensinio amžiaus žmonės, nors pasitaiko ir jaunų šeimų su vaikais.

Vyrų pirtis veikia nuo trečiadienio iki sekmadienio, moterų – ketvirtadieniais-sekmadieniais. Įėjimo kaina darbo dienomis 20 litų, savaitgaliais – 25 litai.

„Pagyvėjimas jaučiamas po pensijos. Kai gauna, ateina daug žmonių. Mėnesio gale vėl sumažėja. Eilių tikrai nėra“, - sakė Zofija.

Jei Subačiaus pirtis netikėtai išnyktų, viešoji pirtis vilniečių lauktų tik Naujojoje Vilnioje. Vizitas joje suaugusiems atsieitų 17 litų, pensininkams – 15 litų, vaikams iki dešimties metų – 8 litus.

Rimas Kavaliauskas, viešosios įstaigos Pirties akademija vadovas

Visi pirtininkai vienbalsiai patvirtins, kad viešoji ir sporto klubo pirtis skiriasi kaip diena ir naktis. Sporto klubuose pirtys kaitinamos elektrinėmis krosnelėmis. Jos suformuoja sausą karštą aplinką, labiau primenančią džiovyklą. O viešojoje pirtyje yra stovi masyvi akmenų krosnis - šiluma gaminama per vandens garą. Viešosios pirtys užtikrina labai gerą mikroklimatą. Jis sveikas, nes neperkaitina odos ir gleivinių. Be to, sporto klubų ir pramogų parkų pirtyse neleidžiama pertis su vantomis, o be vantos – kokia pirtis?

Miestas turėtų būti suinteresuotas išsaugoti viešąją pirtį. Turime garbingą seną Vilniaus pirčių istoriją. Jei mes, atšventę kultūros sostinės metus, uždarysime pirtį, bus labai liūdna. Pirčių statymas – valstybės pareiga. Tą sakė Platonas.

Pirtis - ekologiškiausia ir sveikiausia laisvalaikio praleidimo forma. Prakaituodamas žmogus iš organizmo pašalina labai daug kenksmingų medžiagų. Be to, pirtis mažina stresą, atpalaiduoja. Šiais laikais visos ligos – nuo nervų. O pirtis labai ramina.

Kas eina į pirtį kiekvieną savaitgalį, serga bent penkis kartus rečiau, jei iš viso serga. Mažiau biuletenių, mažiau išlaidų – žmogus gyvena dešimčia metų ilgiau.

Pirties šiluma visada buvo puiki ne tik peršalimo, bet ir kraujotakos, sąnarių susirgimų profilaktinė priemonė.