Užsienio menininkai: kodėl Kauno baruose vien jaunimas?

Visą mėnesį Kauno meno bienalėje „Textile'09“ kurianti įvairiatautė bendruomenė, atidirbusi pilną darbo dieną galerijose ir muziejuose, vakarais susitinka miesto baruose.

Kelionėje per barus prieš keletą dienų užsieniečius lydėjo „Kauno dienos“ žurnalistai.

„Stengiamės užimti užsieniečius kiekvieną vakarą. Praėjusios bienalės metu buvo atvejis, kai vienas užsienio menininkas Kaune buvo sumuštas, dėl to gydėsi ligoninėje. Nesinorėtų, kad pasikartotų panaši istorija“, - per keturiasdešimties menininkų kompanijai vakarieniaujant restorane „Senieji rūsiai“, prisipažino bienalės vadovė Virginija Vitkienė.

Tačiau rizika, kaip ir bendravimas, priskiriami prie svarbiausių meninio įkvėpimo šaltinių. Todėl dar dorodami vėlyvos vakarienės kepsnius dalis kompanijos planavo, kuriame senamiesčio barų ar klubų reikėtų pratęsti vakarą. Paaiškėjus, kad Niujorke kurianti vokiečių menininkė Nadja Verena Marcin ketina apeiti nemažai barų, ieškodama tinkamiausios vietos planuojamam performansui, aplink ją susispietė dešimties žmonių grupelė. „Mes tau padėsim atlikti barų tyrimą“, - pajuokavo kažkuris. Kompanijoje dalyvaujantys lietuviai ėmė gyvai diskutuoti, nuo kurio geografinio taško pradėti ir kur baigti.

„Man reikia specifinio baro ar klubo, kur lankytųsi vyresni, pagyvenę žmonės“, - paaiškino N.V.Marcin. „Vyresni žmonės Lietuvoje sėdi namuose ir valgo kruopas“, - tikino tapytojas Ričardas Milukas.

„Negali būti, o kur eina tie, kurie turi polinkį išgerti? Juk ne visi geria namuose. Turi būti kažkoks baras, kur ir vyresni žmonės renkasi“, - negalėjo patikėti vokietė. Ir, artėjant vidurnakčiui, nedidelė kompanija patraukė tyrinėti senamiesčio barų.

„Ši atmosfera ir aplinka man labai patinka. Jaučiuosi visai kaip Berlyne“, - tarstelėjo N.V.Marcin, apsižvalgiusi „Suflerio būdelėje“. „Bernelių užeiga“, „Ramzis II“, „Skliautai“, „Undinė“ - ieškodami tinkamos vietos performansui, šias vietas taip pat aplankė menininkų grupelė. Užeiti  į „Žemyn upe“ kompanija nedrįso. „Čia gali būti agresyvaus jaunimo“, - perspėjo R.Milukas. Menininkai apspito pastato langus. „O, rusiškos dainos“, - nusistebėjo kažkas.

„Noriu tiesiog prisėsti ir išgerti“, - tolesnei barų paieškai pasipriešino vokietė Irene Anton. „Einam į „B.O.“ Man ten patinka, buvau keletą kartų, nors pavadinimas neįkvepia. Mes taip trumpiname žodžius „blogas kvapas“ (angl. „bad odour“), kai kalbame apie blogą kūno kvapą“, - pasiūlė britė Tracy Allen.

Pasiteiravus, ar kompanija nebijo vidury nakties vaikštinėti nelabai saugaus miesto gatvėmis, ji atsakė: „Po vieną nevaikštome - grupelėmis. O jei bare iki vėlumos liksim vos keletas, į viešbutį prie Kauno paveikslų galerijos, kuriame esame apsistoję, grįšime taksi.“ Ankstesnėje bienalėje lankiusis meksikietė Tania Candiani prisiminė atvejį, kai vienas menininkas buvo sumuštas tamsioje Kauno gatvėje. „Jis buvo homoseksualus, nors per daug atvirai to nereiškė. Gal kauniečiai nemėgsta gėjų?“ - svarstė ji.

Ilgai nesvarsčiusi kompanija pajudėjo „B.O“ link. „Čia - kaip tik tai, apie ką svajojau“, - triukšmingoje baro aplinkoje gurkšnodama vyną lengviau atsiduso I.Anton. Čia kompanija užsisėdėjo iki paryčių.